Jis myli ir laiko tvirtai,
Rankas plačiai išskėtęs, Akimis žiūri meiliai... Ar ko nors mums dar reikia? Ten, ar kur nors dar toliau? Viskas gerai ir ramūs balsai. Po truputėlį virsti Į tekantį vandenį, rožių žiedai, Laumių pabalnoti žirgai. Per pilnaties šnabždesį, Skaidrias ašaras, kur nuoširdūs juokai. Per ūsą šypsai ir keliauji lengvai.
0 Comments
su pavasariu sužydėjai visomis gėlėmis,
taip stipriai išsprogai alyvomis, obelimis. ir svajonės pačios beldžias į duris, panorėjo žvaigždėmis išsibarstyti trejomis... taip greitai sužibo ir antys nardo po nendrynus, rankos glosto saulės apšviestus laukus. ir šypsenos ir džiaugsmas, rytiniai spinduliai... ir dainos, lakštingalos, greiti vieversiai... mano delnas, tavo debesys, arbatos ir laužai. vakarinės pasakos, nauji keliai... einu kaip nepatyrusi keliautoja, nepažintu taku. širdis atsivėrus, gera... šiek tiek nedrąsu. ir kartais taip norisi bėgti, atrodo, nieko nesuprantu. aplinkui ošia beržai, giliai viduje ramu... taip drąsiai, nedrąsiai,
kaip vilkė tipenu per medžiotojų žemę. ramiai, neramiai, kalbu, nutylu, o klausytis taip noriu. bėga žvaigždės į saulę, dėmesio prašo ir rašo, jau kelintą kartą žada, apie amžiną rytinę žarą. trys, dešimt, šimtas keturiasdešimt, laimingai į gojų plasnoti gali. realybę gilią susikūręs, širdį atvėrus... ploji, galima, galima, tik drąsiai. |
Archives
October 2020
|