Lyja... Darganos apgaubia žemę,
Pasislėpę putinų raudonume nurieda į šerdį. Mažaisiais krisleliais padabino žolę, Atvirkščiu veidrodžiu atspindi pasaulį... Nebeliko nei formų nei raštų danguj... Tik abstrakcijos ir beribė plotmė... Tad stovime nuogi ir gylyje dviese... Prisirinkę usnių pūkų pučiame į aukštį. Iškvepiu, įkvepi... Iškvepi, įkvepiu... Be žodžių ir beletristikų saldžių... Lietumi prisipildę kišenes Per pievą sėjame svajones.
0 Comments
oi, koks išdykęs!
kedena plunksnas, linguoja šakomis ir kutena kairę ausį... susisukęs viršunėj garsiai kvatoja, moja į pietus, žada spalvingą rytojų! -šakės,- galvoju... kaip dabar gyventi ramiuoju, kai šitoks gaivalas obuoliais žongliruoja? rankomis lyg sparnais mojuoja -pirmyn, pirmyn! varom į sodžių, pasikarstyt klajonėm! įsipinu į sruogas raganių mėlynus žiedus, žengiu žingsnį ant debesies ir... labos nakties :) Klokitės, smilgos,
Pinkite kilimus, Puoškitės meškutėmis, Glostykit pėdas. Pripildykit orą Tyromis svajonėmis. Plaučius pildykit Dievo malonėmis. Puoškite, smilgos, Karūnomis Žemyną, Skruzdėlyčių laukas, Tėvelio bitynas. Tapkite, smilgos, Jauno bernužio Sklandžiu keleliu Tarp berželių ošimo. Pas jauną mergužę, Baltomis drobulėmis Pasipuošusią Prie gyvo šaltinio. Šoksiu anktsyvais rytais
Sidabriniais medžių žiedais... Iš drebulių pūkų į viesulą susisuksiu, Pakilsiu, lingiuosiu pušų viršūnėm. Ant kryžiaus, prie gandro, sėdėsiu... Kojomis supuosiu drugius... O vandens telkiny bangomis Rašysiu tavo vardą... Lengvais lengvais Žingsniais stebėsiuos Kaip viskas gražiai Širdžiai spurdant užaugo... Linguoja mano klevo šakos,
Svyra rankos apkabintos persikais... Išbučiuotos ir žiedais padabintos, Kaista į dangų atsukti delnai... Upeliuose gaivinasi lelijos, Pėdos nebeatsiplauna nuo vasaros kaitrų... Tarp pirštukų žuvytės ratus suka, Viskas pakrypo kiek kitu kampu... Taip noris išsitiesti pievoj, Debesimis svajones pasauliui kurt... Tyliai laukti, kada būsime kartu, Apsikabinę po ažuolu, pasipuošę rytu. Myliu... taip stipriai, kad nežinia, kiek tvers širdis...
Tyliai stebiu kaip bitės dobiluos medų renka... Rankas plačiai išskėtus, nes krutinę atvert tiesiog turiu... Gaivaus oro gurkšnio atsigert brendu... Aš myliu... kaip paauglė... žandai išraudę... Rytinės saulės spindulių išmyluota, Serbentais pasidažiusi lūpas, Tvenkinio vandeniu spindi oda... Aš myliu... Tėvelio gėlės man dovanotos... Obelų šakos lenkias pilnos vaisių... Tik imki ir džiaukis, mano mylimas... Žemės vaike... Iš ugnies aš kilusi...
Motulės vandenimis išglostyta, Tėvelio oru plaučiais pripildyta, Šoku būgnais gimtuosiuos namuos. Ragana gimiau, išsidraikiusiais plaukais, Žaliomis akimis ir įvairiomis mintimis. Kartais tyra kaip šaltinis, Kartais pelkių žmona vadinuos... Laukinės mano sruogos plaikstosi laukais, Dabar jų niekas nesutramdys, Nepagaus ir saulės šilumos neužstos... Nes laisvės dukra širdy vadinuos... Mylinti iki pasaulio krašto, Besijuokianti šiek tiek nemandagiai, Bet tokia laiminga žemėj, Kurią vadinu savais namais... Širdis, gervės sparnas,
Didelė ir mojanti į dangų. Ramiai sklendanti žemės ritmu Dangaus būgną groja. Išsuka debesis į saulės spindulius, Į lietų, vaivorykštes ir naktį su diena. Belieka tik atsiduot gamtos alsavimui Bei patikėt sava kryptim... Skleidžiasi miškais jungtuvės, Giliais vandenimis atplaukia gimtys, Tyliai atsisveikinusios išeina mirtys. Paprastai ir be galo ypatingai... Širdis, bitės namas, Be sustojimo neša medų... Kai, atrodo, nebegali daugiau, Oras pakvimpa nektaru... Stipriai iš arti,
Pažįstu palikimo jausmą, Kai ašaromis prisipildo upės, O dangus dėkingumo šypsenomis. Taip jautriai norisi raudoti, Rėkti aukščiausiom natom... O po to nurimus išsitiesti Ant vasaros pievos minkštos... ištirpti... Ūgteli, užlipi dar vienu laipteliu, Šarvai nuo kūno byra, Pasidarai truputį lengvesniu... Pavasarėjant... Su metais akys pradeda šiek tiek labiau švytėt, Gyvenimas žiedlapiais kelią Tau išklojo, Tų, kurių čia nebėra Iš labai aukštai Tau moja... Kviečia šiek tiek lengviau, lyg šokant... Išmintingiau ir džiaugsmingiau į rytojų... Keliauju link naujų pradžių,
Atsisveikinus su gailesčiu, Atsibučiuodama su liūdesiu, Palinkim vieni kitiems gražių dienų... Brendu į pievas, atsegdama po vieną sagą, Palieku tai, kas galvojau, kad esu... Po vieną sagą, Krūtinę atveriu pasauliui... Mano istorijos - ne mano... Visatos padovanotos sugrįžo namo. Dabar nieko man negaila... Tik širdis nerimastingai spurda... Pripildyta upės tekmės, Naktinių vasaros žvaigždžių... Ji drąsiai muša ritmą, Ragindama eiti svajonėmis papuoštu keliu... |
Archives
October 2020
|