Tylu. Aš širdį raminu.
Kaip vasarinis pienės pūkas, Svajoju nusileist and Dievo delnų. Tylu... Tylu, kad neišsigąsčiau garso. Kad nesugriaučiau kas trapu. Išgirsčiau paslaptį naktų, Apie ką mes esam... aš ir tu...
0 Comments
Tiek daug parašyta meilės laiškų,
Širdimi išlietų, sukurtų takų... Pramintų, nepramintų, kažkelių pamirštų, O tu parodyk tinkama kryptimi pirštu. Akmenėlius skalauja, kriaukles kolekcionuoja, Maino po vasaros saule, šypsenas banguoja. Du už vieną, vienas plius vienas trys, Matematika gyvoji, teisingas atsakymas šeši. Svajonės naujos kuriasi, Senolės žuvų šukelėmis šukuojasi. Meilės laiškai žvaigždėmis rašomi, Gyva širdimi po amžiną saulę skrajoja. Spranais auksiniais suplasnoja, Ne viskas, kas mano, mano. Paleidžia į beribį dangų, Sugrįžki sparnuotu debesiu, nepamirštu balsu... Sutrūkinėjo rankos, nuliūdo veidai,
Oda prarado spalvą, jėgą prarado pečiai. Pamiršę svajoti, nustojo šypsoti, Laikas sukluso, pats save prarado... Žingsniai veda į kitą pusę, Per vaiko raudonus skruostus, Žibėjo mėlynos akys, kvietė uostus. Šią naktį nesudėjęs gluosto, dainas šnarėjo draugas brangus. Per pievas keliavo pavasarinis vėjys. Apkabino pamiršusius, išglostė randus, Įkvėpimu primins kaip svajoti. Dar kartą ištars jie pirmuosius žodžius. Čia saugiai nutiesti keliai,
Akmenukai kantriai sudėlioti Pečiai žemyn nuleisti Ir pavargę veidai... Pakelkim akis į dangų, Kad širdis plaktų truputį greičiau. Praminkim naują kelelį, per pievą, Ji paslėps mus, po žaliuoju karklu. Išsiliekim į upę, į jūrą. Saugu ten, kur širdis plaka už du. Kur džiaugsmas pavasariu ir paskutiniu sniegu, Kur skraido bitės miškiniu taku. Saugu ten, kur stogas dangus, Saugu ten, kur guolis - žydinčios pievos, Saugu ten, kur svajos kaip vaikų, Saugu ten, kur moki būt drąsiu. |
Archives
October 2020
|