myliu... ir vis svajoju...
nenorėjau, kad verktum, ar skaudėtų taip stipriai ir laukiu... vis laukiu, kol žodžiai taps namais, medžiais ir auksiniais tavo spinduliais. švytėkim... sakėm, kad švytėsim, mėnesiena apsijuosę skrisim... ir ką gi mes padarėm? niekad nesutilpę į užbrėžtus rėmus, kūrėm savus paveikslus, drąsiai piešėm meilę... linkėsiu tau labos nakties, taip aukštai, kur pirštai nepalies, kur juokas naktį debesimis... iki aušros... per ištisas naktis...
0 Comments
vijau, apvijau aplink kojas...
veją ir vėją ir močiučių raštą... vėju vėju jos kalbėjo apie pavasario sėją ir meilę... vyko, išvyko, parvyko, sugrįžo į širdį, aguonomis sudygo... rimo, nurimo, suprato, nekrato... iš pinto krepšio byra ir byra, dalinasi rankomis, rieškutėmis rąžosi, prašosi į dangų, į giją, kraujagyslėmis... gyva gyva, sutinka kas rytą... rasomis, pievomis, žiedlapiais, plaukais ir laukais į dievulio kraštą... brangu, branginu ir vėl apsikabinus kojas brendu brendu... link vandenio bočių... |
Archives
October 2020
|