Vengiu žiūrėti filmus, kur meilės istorijos, prarastas dainas.
Širdį stipriai suspaudžia ir ašarų nesustabdo malda. Aš einu, nesustoju, džiaugiuosi pavasarine diena. Kad per daug negalvočiau apie nuostabią šviesą, kurią skleidė tavo akių šiluma. Sustojus esi tu, arčiau nei gyvieji esi. Ir myliu viską taip, kur nurodei kryptim. Myliu ąžuolą ir liepą, stebiu klevo žiedelius. Po žiemos papilnėjusius, glostau savo atvaizdus. Girdžiu "taigi tu, Mildute, atsipalaiduok, viskas gerai" "Jaunikle mano, einam pasivaikščioti" Tada tikinu save, kad man tik dvidešimt septyni ir viskas prieš akis. Bet kartais tokia nesąmonė viskas ir tik būnu laukime. Kol žvaigdės vėl į savas vietas nueis ir akis atriš, Kai mylimos širdys viena kitą sutiks. Mes plauksim lengvai, kaip amžini spinduliai, Svajonių pripildyti spindėsim, debesų pavėsyje ilsėsim.
0 Comments
|
Archives
October 2020
|