Kuo šiandieną aš esu?
Sava svajonė, tavo mylimoji? Protėvių dukra, ar ateities senolė? Baltos pėdos sausio sniege... Kas liks po manęs? Maldą kartoju tūkstantąjį kartą, Nekurki majos, nepaskęski joje, Ji nieko nevertas iliuzijų maišas... Beribė bedugne apjuosta tuštuma. O mano rankos pilnos snaigių, Tirpstančių tyškančių vandenų, Plaukai klevo šakomis draikos... Tyloje randu tai, kuo tikiu. Juodvarniais skraidau su svajonėm, Žvaigždėmis pripildau sapnus, Kuo šiandieną aš esu? Tiek daug kartų vis paklausiu, Nors atsakymo nesurandu. Telieka eiti širdies parinktu keliu, Drąsu žingsnį žengti, spindinčiu žvilgsniu. Mylintys suranda kelią, Tą, kurį gali praeiti tik darniu būdu. Tamsiausią naktį, šviesiausiu laiku, Kuo šiandieną aš esu?
1 Comment
Nežadėsiu tau, kad keliausim į rojų,
Bet jei tik norėsi susikursim nuostabų gojų. Be fėjų, elfų ir vienaragių, Bet tikrai bus pilna kedrų ir agrastų. Mintis mums pildys vakariniai svirpliai ir vėjai, Odą šildys spinduliai ir lietūs vasariniai. Lūpas dažysiu vyšnių saldumu, Kišenėje slėpsiu žirniuką vieną ir du. Godžiai gyvensim laimę į plaukus įsipynę, Žvaigždėmis apsikloję, gėlėmis išsikvepinę. Tik tyliai ramiai kūrensim namus, Šviesa apkeliaus visus kampelius. Be žodžių ir garsų tarp lūpų ateis, Visi susivoksim ką visa reikš... Tik tyliai ramiai tiesim takus, Gal šiąnakt surasim kelelį pas mus. Sniego baltume skrajoja krankliai,
Mano rankose žėri maži spinduliai. Naktį apšerkšnijo laukai ir miškai, Į ausį šnabždėjau "ar matei kaip gražiai?" Ir būsim ilgai po pusnimis apsikloję, Vienas kito rankose banguosim, skrajosim... Lengvais debesimis per žieminę saulę, Aplink žemę piešim aurą ir kursim svajonę... Ir mokysis katinai švelniai murkti rytais, O vilkiukai žais kaip būti dideliais vilkais. Aš mokysiuos būti švelnia ir kantria, Po klevo šakom apkabinus tave. |
Archives
October 2020
|