Ištirpo kaip paskutinė pavasario snaigė
Delne, šlamėjimas tik liko nakty. Mėnesienoje virpa žolės, Lubinuos rasa nesilaikys. Šią naktį antys čia turškės, Perkūno oželis neleido užmigt. Kažkur toli šią naktį svajojau, Nei kur, nei kam, kas dabar pasakys? Ir naktį keitė diena, Nebesvarbu ar vakar ar ryt, Kol nepabos debesims taip beprotiškai lyt, Švelniausių garsų galėsim klausyt. Išsibarstys pavasario žiedai, Pasisės nauji augalai. O upė po truputėlį kurs naują vagą, Žuveles džiaugsmingai nešdama.
0 Comments
mano sesės šoka mėnuliui,
gražiausiom išsilanksto figūrom... o mėnuo, jis padūkęs, tai kairėn, tai dešinėn, tai nežiūri... gervės šoka į naktį, kaimynams miegoti neduoda. leidžia žinoti, kad vyksta, kad meilės ritmais paromis galima groti. žmona eina per žemę, rytinis vėjas šiluma apgaubia blauzdas. dilgėlės kutena pėdas, žadina, pavasaris jau čia. jaučia visas pasaulis, kaip gera būti atsimerkus... gera jausti, tekėti, palinkusiu medžiu į upę žiūrėti. atveriu tau savo širdį,
tyliai linguoju, ereliu sklendžiu oru, sparnais nemosuoju... šaltinėliai teka į upę, pro mano delną į tavo kūną. pumpurai sprogsta, dovanoju tai pirmąjį šokį. paleidžiu tave, kaip ir daug ką paleidau, į upę, į debesį, į vėją... svajoju, aš daug dar svajoju, su meile skrisim į gojų. pražydus pirmiesiems narcizams,
tave širdim liečiu. tavo akimis grožiuosi, prie ąžuolo delnus glaudžiu. širdy sutilpus visuma, o manęs gal ir toliau nėra... tik pavasario garsai kutena širdį, gera man gyventi čia. šimtąjį kartą dėkoti, kad išmokei matyti, tūkstantąjį kartą šypsotis, kad galiu neskubėti, išjausti. ačiū, kad leidai prisiliesti ar tai pirmas pavasaris,
kurį širdim liečiu? po daugelio metų miego, saulės taku ateinu... ramia širdimi, ji dirba už du. atvira pamilti, paleisti... judu į amžiną erdvę, į upelius, serbentų pumpurus, lazdynų žirginėlius... čia nieks nesustoja, per gyvybę ateina mirtis. tik, prašau, neraudoki... čia nieks nesustoja, per mirtį ateina gimtis. |
Archives
October 2020
|