Apie pievų lengvumą skambėjo laukai,
Apie ąžuolo drevę šįryt pasakojo krankliai. Kur mažos vapsvos suka lizdus, Genys kala tūkstantąjį kartą vasarinius ritmus. Neleisk man pamiršti kaip būti gamtos vaiku. Savimi prisilieski, kad būčiau arti. Aš visą naktį su žvaigždėmis kalbėsiu, Kad tik prisiminti kaip būti gali. Glėby savam supuosiu mėlynakius vaikus, Jų saulė keliaus po širdelės skliautus. Akys pripildytos svajonių, rankos patirčių... Žemė dar kartą atsidus ir mes būsim abu.
0 Comments
Kaip tau dainuoti nepažintu balsu?
Sniegas užklojo žemę, kur basomis, Neliko kieno pėdsakais sekti... Nei žvaigždės nešviečia naktį, tik širdies virpesys... Su Sietynu perkratyti prisiminimus, jausmus... Per žvaigždžių laiškus kurti naujus ratus, Čia viskas neaišku ir be proto smalsu, Ar gali, ar bus... Paėmus už rankos lytimi per Šventąją plaukti. Gaudžia girnos, mala burtus, kuria stebuklus, Sena audėja pina juostas, vynioja vertybinius raštus. Motulė nokina vaisius, rieškutės pilnos obuolių... O aš tyliai žiūriu į dangų, gyventi tavo glėby be galo smagu! Kas tu...
Ar buvai toks artimas, širdim pajuntamas, Rankomis liečiamas, plaukais perpintais... Kas tu... Ar vyras, ar angelas, ar ąžuolo šešėlis... Ar skrendantis debesis vakarais išsiliejantis... Kas tu... Vyras ar brolis, tėvas ar sūnus... Mylimas šokis per pievas laukus... Kas tu... Svajonė, pasaka, mįslė neįminta... Žvaigdelė krentanti, laimė praminta... Kas tu... Ar buvai, ar būsi... Kur tu? Būki šalia... |
Archives
October 2020
|