Nei vakar, nei šiandien... čia jie negyvena.
Šiandienoje nėra nei džiaugsmų, nei skausmų... Gyvenu kitų gyvenimus ir save pamirštu... Nėra čia manęs, kuri buvo, o rytoj gims nauja. Kai tiek visko reikia suvirškinti, tiesiog išnykstu. Įlendu į savo olą ir nosies laukan nekišu. Man neliūdna ir visai nėra neramu. Tiesiog šiandien esu nesu... Šiandien mano vardas - Niekas. Nevadinki manęs, neprisiminki. Aš save šiandien taip pat pamiršau. O kai norėsiu pabusiu su saule ir sugrįšiu naujai. Rytojus yra. Jis visai neplanuotas. Gulbės žadina saulę. Dabar aš jose, o gal rytoj jos bus manyje...
0 Comments
Senas išminčius sėdi many.
Jam nebereikia pasaulio paslaptį įmint... Jis sėdi ir žiūri, visai nerūstus, Linksmai nusiteikęs suka ūsus. Šis išminčius moka mylėti, Visą pasaulį savimi apglėbti. Jis švelniai taria gražiausius žodžius Švelniu lapeliu nuvalo padus. Jis neįrodinėja ir nemokina, Tik savimi įkvepia kitą. Gražiausius jausmus žiedais apdalina. Viską paleidžia, kas surakina. Taip bėga dienos, bėga ir naktys. Ašaros, juokas, prisirišimai. Viskas gerai, tegu tai būna. Tik lai būna tikrai... Ateiki per rudenio pievas,
Nuplauki kojas, rankas. Sustoki, mums niekur nereikia, Tik klevo lapais apkaišiot kasas. Puošiuosi rytiniasi rūkais, Avietėmis lūpas dažai. Bučiniais apiberiu žemę, Džiaugsmingai sušunku "Ehey!" Būrelis paukščių ruošiasi į tolį, O aš tiktai gilyn, gilyn... Šiltai į tavo rūbus įsivynioju, Aš čia visume, visa tai. Ir visai ne vėsu ir ne šalta, Gal tik tai maloniai šilta. Apgaubta šių pasaulių vienybės, Einu skrajot po amžinybes. Ramu, tik širdyje virpa...
Pakilę garniai, surietę kaklais. Žuvelėmis plaukia, Cikorijomis murkia, Gal ir gerai visa tai... Kitas kultūras ir jausmus, negalėčiau ištverti. Tad tyliai siuvinėju gyvenimus, Tykiai rikiuoju išgyvenimus, Rankioju mūsų jausmus... Stebiu mūsų žemę, skaitau užrašus paliktus... Žvakelė dega, smilkalai pripildo plaučius. Kažkur tarp čia ir dangaus Bandau savastį pajaust. Kai taip ramiai, drąsu ir šypsotis. Rankomis pasaulį apjuosti. Sušukti į orą ir dosniai išrausti. Paleisti skausmus ir visai nebijoti... Aš tave labai myliu, visą pasaulį ta meile apglėbti galiu.
Beržais sušlamėti, lapais nukrist, Nuskristi į Baltijos jūrą. Delnuose mano, upeliai suka naujus vingius, Daužosi į uolas, kuria krioklius... Kur drugeliai du skraido, išbaidę svirplius. Sustojam, įkvėpkim šių kvapų... Aš taip myliu, kad net pakilt galiu. Su tavimi, su tavim visur abu. Širdis atsiverusi, nėra jokių tabu. Žemė sumažėjusi, viską aprėpti galiu. Dreba ir virpa, sustoti negali. Nurimki, ramiai, tik nurimki. Neapsikabinsiu juk tavęs taip žmogiškai. Nebetupi tu pakrūmėj. Tik many, tik many tu esi. O aš taip myliu, taip myliu, kaip dabar bus? Apkabinu ir lėtai paleidžiu.
Basomis brendu rasomis. Kai šitokie lietūs belieka klausytis, Delnus ištiesti ir leisti tekėt. Mano širdis susimėto, Turiu ją laikyti ramiai... Ji skuba skristi, ieškoti Patirti pasaulį, įkvėpti ugnies. O juk galima viską ramiai, Rudeniniais lapais apkloti, nuprausti. Sniegais išbalinti žemę. Truputėlį apsivalyti prieš užgimstant naujai. Aš ir vėl skubu...
Vėl bandau pakelt sparnus ir skristi. Ieškau naujų galimybių, Kad tik ne kristi... O juk judėt galiu ramiai, Kaip vėžlys, po truputį, tykiai... Patikėdama pasauliu, koja keldama lėtai Ir šiek tiek neutraliai... Nereikia man skubėti, Nereikia būti pienės pūkeliu... Man reikia tik išjausti, būti namie Ir nieko per daug nesitikėti. Ateis rytas, kai širdis bus pagijus Ir šiltas vėjelis vėl pūs švelniai... Šoksiu gėlėmis ir suoksiu lakštingalomis. Tik neskubėk, prašau, neskubėk... Širdis pabunda,
Ji nori vėl kurti... Naujų vilčių prisigalvojus Prisikviečia naujas svajones. Apie žaliai spalvotą pievą, Pėdučių išmintus takus. Apsisukus keletą kartų, Paukščiai išties kaklus. Ir visai nesvarbu kas išsipildys... Svarbu, kad skaidrios būtų mintys. Šaltinio vandeniu nuprausus, Išsipildys gražiausias noras. Žara nuspalvino dangų, apkabino medžius.
Stirninas į ausį sulojo, uodas į nosį įkando... Labas rytas, o, pasakų žeme! |
Archives
October 2020
|