Jis tyliai tyliai
Barbena į trobelės dureles. Už kampelio žiūri Pro pravertas langines. Jei būsi bent šiek tiek garsiau Gali nepastebėti... Kaip įsimaišo jis į plaukus, Upėmis jis nori išsilieti... Ramiai artėja drąsiai, Pro slenkstį žengia nuolankiai. Ugnelė kaitina arbatą, Vakarą pildydama pašnekesiais.
0 Comments
Jos pildo upes krištoliniais mėnuliais,
Plauna širdis, kad plaktų gyviau, Skalauja žvaigždes, kad akys švytėtų, Saulėje džiovina, kad būtų skaisčiau. Apkabinki tvirčiau, prašau, Kad žodžiams vietos neliktų. Viskas kas tikra - artumas širdies, Žolėj išsitiesus - pavasariu žydės. Tyvuliuoja žemės vandenys,
Iš centro į aplinką, O iš ten aplink pasaulį... Nesibaigiantis verpetas... atgal į centrą... O senolės verpia vaivorykštes, Meilę įdainuodamos, Tyliai kikendamos Iš jaunųjų nekantrumo. Kur žvaigždės krenta į tylinčiųjų lūpas, Basišypsantys žino, kad viskas šventa. Tai kas kad kriokliai, ir gal ne taip... Pasaulis tobulas, nepaprastai... Jie taip stipriai myli,
Plaukais persipynę keliauja keliu, Pabučiuoti lengvumo, Skrieja kiek aukščiau debesų... Pripildę širdis pasaulio dosnumo, Dalinasi spinduliais... šypsenomis... Kur nesibaigiantis juokas, Kur jūros banguoja naktimis. Čia audros randa ramų glėbį, Pilną levandų ir kiaulpienių svajų. Čia jie ištarė: abudu, Per amžinąjį taką brendu. Vėjas atpūtė audrą,
Palaiminimai plovė rankas, Lapai išbučiavo plaukus... Svajonės kūrėsi ir jie taip laukia, Kada galės sugrįžt namo... Palikę dėl šalčių... norų? O tu ženki žingsnį arčiau, Pašnibždomis pamilo, Vakarinėj saulėj spalvos išsilieja... Jų rankas juostomis aprišo, Grūdais apibarstė galvas, Išsuko ratais... Jie grįžta namo, Į amžinąją žemę. Kur du žengia vieniu.. Abudu. kur rasti savąjį taką,
kur veda į saulėtąją žemę, kiti vadina ją beribe meile, didįjį medį plačia laja, giliom šaknim. kur veda manoji širdis... ką kuždi? pasakyk kas esi... kuo save pildyti, kad žemę nušviesint, kad būtų truputėlį geriau... protėviams dėkoju už jųjų pečius, kurie neša per amžinus laukus. padėkit, pasakykit... ką daryt, kad žmonės gyventų šiek tiek laimingiau... ačiū Ilgesiu išmarginti laukai,
Šlamantys vasaros lengvumą. Kviečiantys eiti taip giliai, Kaip gali tik žmogus... ramiai... Judesiu pripildyti artumą, Drąsiai žengti į nežinomumą. Priimti tai ką kalba krankliai, Justi širdimi taip tyrai. Mano pievos - mano rankos, Klevo šaknimis - plaka širdis. Rudens lietūs - lauktos ašaros, Kai viską puošia pilnatis... Mėnuo keitėsi nakty,
Raudonai nušvietęs laumes, Kurios žemės pakrašty Rankose jaunamartę supavo... Mažosios nykštukės klausės meilės istorijų, Į kasas pynėsi patyrusiųjų išmintį, Į pintines krovėsi patarimus, Lūpas saldino medum. Kai moteris svajoja, paleidžia į dangų, Vyro širdis išgirsta ir rankomis pastato. Kai ji žvaigždė, o jis visas dangus. Kai du pasauliai susilieja... Didžiuosiuose vandenynuose išsilieja... |
Archives
October 2020
|