aš skarą vandens užsirišus,
plaukus paslėpus purslų nėriniuos... į žvaigždžių taką šią naktį išeisiu, kad tik arčiau būčiau tavęs. skliauto skraiste pasipuošus, rasų perlais padalkas dabinu... atsisėsiu šalia po klevu, lauksiu dainuodama lakštingalų balsu. o aš taip norėčiau mokėti, taip drąsiai stovėti kaip medis... šaknimis į žemę įsiliejus, pasaulio išmintį aprėpti... būt didele tvirta žemyna... tikėti, jausti, skristi... aš taip giliai norėčiau galėti... išgirst mylinčios širdies širdį... tad laukiu... pasipuošusi... kantriai... mėnesiui sukant dar vieną ratą... rūkams kuriant pievose upes... dar pabūsiu... tyliai... laukuos...
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
October 2020
|