Aš tave pažįstu...
Žinau ką tu jauti. Kai jausmų per daug, Pasaulio savimi aprėpti nenori... Paleisti kontroles ir norus, Planus ir svajones... Atsitraukti nuo visko, Klausytis apie vėjo klajones... Atrodo, viską suprantu, Tik žengti žingsnio dar nedrįstu... Noriu pabūti be žodžių, be įtampų, Be sudėliotų minčių... Įsilieti į visatos garsus, Kur rykštenės dūzgia, Lubinai groja ritmus, Pirštai dėlioja nesibaigiančius posmus... Aš tave pažįstu, Kiekvieną dieną vis arčiau... Net nebūnant kartu, Širdis randa naujus kelius...
0 Comments
Šaltas vėjas sukasi aplink kelius.
Net giliai viduje nėra šilta... Namų krosnis neiškūrėnta, Išorinių pokyčių nesuprantu... Sapnuose kiekvieną naktį aplankai... Keliaujame į gylį, į vaikystės peizažus... Kaip man atsisveikint su tavim, Kurį be galo artimai jaučiu... Kuriam sudie pasakius, Tuštumą savy pasveikinti turėsiu... Manęs ir taip mažai palikę, Kuo aš būsiu be tavęs? O tu žiūri savo mėlynom akim, Jausmais išduodi, kad keliauti toliau nori... Pasitiki žeme, kad ji pasirūpins Ir neliksiu stovėti viena... O jei pamiršiu, o jei nieko nebeliks? Jei neprisiminsiu jausmo Ką reiškia pirštais glostyti tavo veidą... Po žvaigždėmis kuždėti mieliausius žodžius... Pamatyki mane mano trapume,
Pamilki mano stiprybę. Būkim drąsūs būti tie, Kurių sistemos nekūrė... Pamatyki mane savo spindėjime, Pamilki mano tamsą. Manyje telpa diena ir naktis. Mane tokią sukūrė tėvas. Pamatyki mane namuose, Pamilki mano tikrumą. Nes tik tokia bemoku būti, Pievų deivė susipynusi su jūrų ragana... Išgirski mano juoką, Kartais tylų, truputį nemandagų... Pamilki ašaras, Sujungusias džiaugsmus skausme... Pamatyki, tai, ką širdimi kalbėsiu... Žodžiai kartais nepaklūsta man... Pasirūpink švelnumu tarp mūsų, Tai tiltas tarp kelių pasaulių... Sujunkime tai, kas atsiskyrė, Šokime apsivilkę lengvumo rūbus. Aš matau tavo tikrumą, Myliu tai, kas esi. Man nerūpi perdėtas pozityvumas, Tobulo pasaulio iliuzijos. Noriu matyti tave visą, Matyti tai, kas tu esi. Šią naktį žvaigždės tyliai kalbėsis,
Su jaunu mėnuliu kurs naujus ratus... Įvairius burtus, stebuklingus vandenis, Snaigių šokiui kurs apšvietimus... Prisiminimų ratas pats save išsukęs, Pasaulį apkabinęs šoka palengva. Klevo šakomis šukuoja dangų, Nendrėmis paskendęs ošime. Tyla. Ledo stygos groja. Žemė šildosi, baltuoja. -Mildute, kai ateis pavasaris, Aš tau sužydėsiu visomis gėlėmis. Saulės spinduliams sužibus,
Tūkstantis žvaigdžučių ant ledo suspindo. Naktį jos skraido padange, Dieną ilsisi ant pievų. Kruta, šaltalankiais skanauja. Vandenys tyla, o ledai braška. Žemės akis užsimerkia, Žuvys šildosi dugne. Mažos kanopėlės išmindžiojo takus,
Liežuvius išmirkė pumpurų saldume... Gulbės suskrido visai arti namų, Rytinės žaros spalvino langus. Pavasariniu vėju atskris paukščiukų dainelės. Maži vaikiukai saldžiai maudysis piene. Žiūrės į mama mėlynom akim, Per ją pasaulio vaizdinius dėliosis palengva. Visi po truputėlį kruta. Mažais žingsneliais, dideliais sparnais. Kažkas sugriūna, kai kas sujungia. Myluoja, šildo, garsus šukuoja. ----------------------------------------------- Vienatvėje kalbuosi su tavim. Vienumą išgyvenu su visuma. Kartą žmogus pasakė "rami šiandien gamta" O širdužė pagalvojo, kad tai tu šalia... Prižiūriu ir supuoju prisiminimus. Žingsnelius stengiuosi palengvinti perpus. |
Archives
October 2020
|