Ten, kur prie upės rymojai kadais,
Laivelį į tėkmę paleidau... Žvaigždės išpuošė tavo kūną Oriono ir sietyno ornamentais... Šiąnakt sapnavau... Pietuose Venera spindėjo... Tu gaudei žaibus ranka, Puokštes jų dovanojai man. Vasaros vidury pradėjo snigti, Tu sėdi ramus iš Indijos grįžęs, O aš tokia beprotiškai išsiilgus Tavęs ir tavo ramybės. Ne man vienai tu priklausai, Dalintis tenka su kitais... Kaip katinas meiliai glaustausi, Dar truputį pabūki šalia...
0 Comments
Ar girdi?
Kai mintys nutyla, skverbias gamta... Per odą gilyn į kraują, Per plaukus sruvena... Atminki mane... Žalią, amžinai žalią it eglę... Stiprų ąžuolą, besistiebiantį į dangų, Žaibus gaudantį, žemę įkraunantį... Atminki mane... Rytuose plunksnas kedenasi gervės, Žaros rūkuose trimituoja pabudimą. Vandens gaivoje pražydo lelija... O tu vėl basomis brendi į žolyną... Ar girdi? Gaivališka... Ošia klevas į mėlyną dangų. Senoji liepa nuvirtus, medžiais atgimsta. Taip ir aš tūkstančius metų Per motiną gamtą sugrįšiu namo... Į supuojančias gluosnio šakas... Išmoksiu vėl drąsiai skraidyti... Apkabinęs pasaulį širdim atvira, Sugrįšiu į savo tėvynę... Atminki mane... |
Archives
October 2020
|