Labas, Taduk,
Kaip tu, saulyte? Pas mane visokie stebuklai vyksta. Turb8t svarbiausias įvykis yra mažojo broliuko atkeliavimas pas mus. Broliukas stiprus, sesės jį ant rankų supuoja, Jūnis uosto ir šiaip sunku akis nuo jo atplėšti. Tadai, aš labai laiminga šiuo žmogučiu. O mano tėvai, kokie jie dideli, kokie gražūs ir pripildyti meilės. Žiūriu į juos, jaučiu ir širdis džiaugiasi. Mano mama, kokia ji nuostabi moteris, nuostabi motina. Kiek ji pereina, kad mus užaugintų, kad naktų išsupuotų, kiek dainų išdainuotų. O tėtis, o mano tėtis apgaubia viską šiluma ir meilė. Viskuo aprūpina ir vis būdrauja. Šiltu balsu visą nuraminą, o žvilgsniu pripildo. Jaučiuosi palaiminta, kad buvau vaikas šioje šeimoje, jaučiuosi palaiminta turėdama tokius nuostabius tėvus. Šiomis dienomis taip pat įvyko ir paprastesni dalykai. Su tavo tėvais pasidalinome turtą per pusę. Nelabai man lengva, kad esame žemės bendrasavininkai. Tačiau širdužėje čia viskas mano. Visi medeliai, krūmeliai, skruzdelytės, prūdai ir žuvytės. Tai ir siunčiu šviesiausias mintis, kad viskas susistyguotų geriausiu įmanomu būdu. Matai, visokie tokie reikalai gali labai užimti mintis. Galiu išsigąsti, nerimauti... O juk nereikia, gyvenimas yra apie džiaugsmą ir visumos kūrybą. Taigi, šiandien penkios gulbės virš galvos praskrido ir žemė pavasariu kvepėjo. Konradas štai buvo aplankęs. Išmainė jis kurortines atostogas į Lietuvos gamtą. O čia, beveik visą jo buvimo laiką tvarkėm pelėsį. O. Tadai, kokį pelėsį užtikom, mano plaučiai vos atgauna kvapą po šių dienų chemikalų. Ryt vėl purkšiu, vėl naikinsiu. Pusę kambario jau sutvarkėm, o dabar liko kita pusė. Gera tvarkytis, šiek tiekk jau pavargau. Bet gera viską iščiupinėti, išliesti, tavo praeitus gyvenimus išglostyti. Mūsų namai tampa mano. Krosnį baltai perdažiau... Mažais žingsneliais mūsų tampa mano... O aš vis dar esu mūsų. Būnų su savimi ar kitais ir jaučiu tave šalia. Kartais tokia baisiai vieniša jaučiuosi, kad neturiu su kuo dalintis šiuo gyvenimu. Kartais tiesiog labai norisi išėjus ryte pasivaikščioti džiaugsmais dalintis ne tik su augalais, bet ir su žmogumi. Įkvėpus pavasarinio vėjo nusišypsoti ir pasidalinti nuostaba, kad juk sausis. Ištirpus gruodžio ledukui ir įlindus į prūdą pasidžiaugti, kad vanduo nelabai šaltas, o bėgant link namų pėdomis jausti, kad žemė visai šilta ir pėdų nestingdo. Gerai, kad Konradas pabuvo su manimi. Su juo visada labai lengva pajusti artimą kontaktą. Dirba jis savo darbus Amsterdame. Ieško ekologiškų gyvenimo sprendimų mieste. O štai ir meilė atkeliavo į jo širdį. Jis pagaliau sutiko mylimąją. Skambinosi čia vienas kitam ir pasiilgusiais balsais čiulbėjo. Prisiminiau tą jausmą, kai pasiilgsti mylimojo. Kai bent dieną praleidus atskirai norisi čiulbėti į ausį. :) Padėjo man Konradas pasijusti sveikesnei, kiekvieną dieną nemažai nudirbdavom ir valgyt pasigamindavom. Jis net į prūdą kartą su manim įlindo. Po šio jo vizito nebe taip bijau Indijos ir būvimo tarp žmonių. Atrodo, kad įmanoma. Dar Anika už poros savaičių atvažiuos, tai gal visai adaptuosiuos prie žmonių. Šiandien mokykloje buvo susirinkimas. Kalbėjome apie šventes, užsiėmimus. Net pasvarstau apie mokytojavimą kitais metais. Tik tyliai tyliai, nes dar nežinau ar pavešiu tokį krūvį. Taip pat, nežinau, kaip man seksis keltis kiekvieną rytą taip anksti ir važiuoti. :) Kai dviese tai vis ramiau. Prisimenu sunkiais rytais užsipildavau arbatos ir kaip pingvinukais nužingsniuodavau iki mašinos, atsisėsdavau keleivio pusėje, o tu vairuodavai. Juokdavaisi iš manęs ir vadindavai "čiripaha". Saugodamasi nuo šalčio pakeldavau pečius iki ausų ir tau primindavau vėžliuką. :) Na ką, rytoj laukiasi tvarkymasis, krosnys ir studijos. O šiąnakt saldus saldus miegas. Tadukai, tu esi mylimas. Labai labai mylimas, mano mielas mokytojau. O aš tokia sušvelnėjusi jaučiuosi. Kartais net manęs pačios, atrodo nebėra, tik visumos spalvos. Peržiūrinėju savo jausmus, santykius su žmonėmis ir stebiu viską, klausiu ir klausau... Tavimi jaučiuos... Labanaktis, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|