Sėdime prie stalo pas mano tėvus. Sėdi mano mama ir tėtis, tu, aš ir dar kažkoks vyras. Sėdim ir juokiamės. O tiksliau tu visokias išdaigas kreti. Štai užsidėjai popierinį puodelį ant nosies ir maivaisi. Mama tau sako "Baik, Taduk, dar uždusi" ir kad kikenam, kad krykštaujam džiaugsmu. Tik po truputėlį suprantam, kad tu juk nebe šiame pasaulyje. Mus visus apgaubia tyla, tik tu ir vėl pradedi džiugiai ir pakiliai bendrauti ir vėl šiek tiek užsimiršę pradedame juoktis. Tada atsisuki tu į mane ir sakai:
-Mildute, kai ateis pavasaris, aš tau sužydėsiu visomis gėlėmis. - Taduk, dar reikia sulaukti pavasario,- atsakau. Štai tokį gražų sapną mama sapnavo su jaunatimi. O aš tuo laiku tave jaučiau labai stipriai, atrodė, kad čia pat esi ir turėjau sau priminti vėl, kad nebebus kaip buvo. O aš pradėjau laukti pavasario gėlių. Prisodinau ramunėlių, o šiandien prisnigo, tad žemė gal per daug nesušals. Anika šiomis dienomis svečiavosi. Prisiminėm tave, verkėm ir juokėmės. Spindulėlis tu mūsų, didelis tu ir dar daug tavęs mūsų gyvenimuose yra. Prisiminiau, kas mane labiausiai sužavėjo mūsų pirmąjį susitikimą... Pirmiausia susižavėjau kaip iš visiško atsipalaidavimo būsenos galėjai labai staigiai pakilti ir greitai judėti. Kaip koks katinas. Atrodo guli, apie kažką kalbamės ir staiga sugalvojai paimti šaukštelį iš virtuvės, kad stryktelėjai greitai, net nespėjau suvokti kur tu... O antras dalykas, kuri prisimenu iš mūsų pirmojo susitikimo, tai emocinio gruzo nebuvimo. Prisimenu, kalbėjomės apie bendrus pažįstamus ir tu, kaip visada, viską atvirai pasakojai, ką žinai ir ką manai. Tačiau tavo kalboje nebuvo jokio emocinio gruzo. Tiesiog kalbėjau ir jaučiau, kad nenuvertini nei vieno žmogaus, neteisi, tiesiog supranti, o tuo pačiu metu gali pasakyti gal ir ne pačius maloniausius dalykus, bet pasakei tiesiog taip kaip yra. Eik tu sau, kaip man tai patiko, girdėti nuoširdžią kalbą be emocinio gruzo. Tai va, žinai, man dabar taip pat pavyksta vis dažniau kalbėti apie žmones be emocinio gruzo, be nuvertinimų... O technika labai paprasta, tiesiog viskas prasideda nuo minčių. Kai galvoje pradedu jausti, kad pradedu nuvertinti kažką, ar manyti, kad kažkas neteisingai pasielgė, sustabdau save ir paklausiu, "ar tikrai taip manai? O kodėl tas žmogus taip elgiasi? kada žmonės taip elgiasi?" po to dar pasiunčiu tiems žmonėms, kokį palinkėjimą. Matai, tiesiog pradėjau labai stipriai jausti kaip stipriai mes esame visi susiję. Tad jei aš kažką nuvertinu ar pasiunčiu piktą mintį, tai realiai visam balansui truputėlį pakenkiu. Taip, kartais norisi papykti ir pasakyti kaip kažkas yra neteisinga, tačiau iš to naudos mažai. Tad džiaugiuosi savo naujais pojūčiais ir tiesiog matau, kad jei kalbu apie kažką su kitais nebėra jokio emocinio gruzo. Tiesiog rūpinuosi visuma. O jei neišeina taip padaryti, reiškia ir pervargimas, emocinis pervargimas ir reikia šiek tiek atsiriboti nuo sudėtingų pasaulių. Kalbant apie paprastesnius dalykus, tai parašiau visus darbus studijoms ir vakar laikiau paskutinį egzaminą. Taip pat su Anika pabaigėm dažyti paskutinę sieną, dabar beliko suorganizuoti daiktus ir tvarkytis, tvarkytis, tvarkytis. Labai noriu dar tuos lapus išmulčiuoti, bet nežinau kaip aš čia viską spėsiu. Norisi ramiai viską, tad teks tiesiog pasirinkti. Anika išmoko čiuožinėti ant ledo ir krosnis pakurti. Bėgom krosą, išsimaudėm prūde. Gera su Anika buvo, taip lengva lengva ir gera gera. Buvome nuvažiavę pas Aistę, prisimatavo Anika suknelių ir dabar svarstys, kokios vestuvinės suknelės ji nori. Prieš važiuojant pas Aistę ji mąstė apie nerinukus, na, truputėlį kitokį stilių nei Aistės. Tačiau Aistė yra stebuklinga, užsidedi jos pasiūtą drabužį ir jautiesi palaiminta. Užsisakiau ir aš suknelę vilnonę ir dar prisifotografavom ir prisimaivėm. Tai va, mylimuk, tokios naujienos. Su Aigirio atėjimu, atrodo, kad viskas palengvėjo ir jėgų atsirado ir veikiu ir gera ir lengva. Myliu tave, mylimasis. Kartais tu jau taip toli. Milda
1 Comment
Milda
1/28/2018 08:19:35 am
Aistės kūryba gyvena čia http://www.aistefashion.lt/
Reply
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|