Savaitei buvau išvykusi į Londoną, gyvenau pirmoje zonoje, keliavau metro ir dar mokiausi kaip dirbti grupėje. Ir štai ką parsivežiau.
Londone gyvena virš aštuonių milijonų žmonių. Jų gyvenimas vyksta ant žemės, po žeme ir danguje, ore, tinkluose ir dar kokiuose slėpininguose kampeliuose. Ir štai keliaujant metro jaučiausi kaip Matricoje... Metalai trindamiesi cypia, rūdija ir atrodo, kad mašina tuoj žmogų praris. Nesupranti einantysis ar į šiaurę ar į rytus eini, ar link saulės ar nuo jos. O tai ir visai nesvarbu, tik seki rodyklytę "way out" ir per daug nereikia čia jausti ar vėjas rytų ar vakarų. Čia po žeme visą laiką karšta ir vasara be saulės... Kai galiausiai patenki į dimensiją, kur matosi saulė, o tiksliau rūkas ir jame skęstantys dangoraižiai, nesvarumo būsena mane ištiko. Tai ant ko gi aš stoviu? Kai būnu sodyboje, tai viskas aišku: lapai, sniegas, smėlis, molis... O štai šiose džiunglėse taisyklės kitokios... Stoviu ant plytelių, vamzdžių, elektros laidų, metro ir dar nežinia ko. O tai kurioj vietoj žemė? Ei, tai kur aš? Tada sustoju, tariu sau, Milda, ei kaip čia keista. O žmonės pasirenka taip gyventi savo noru. Moka didžiulius pinigus už mažus kambarėlius, kad tik būtų sociumo dalis, kad tik būtų Londono vaizdinio dalimi. O žmonės gražūs, jie stengiasi susikurti savo sėkmingą vaizdinį, jie bučiuojasi važiuodami metro, dainuoja ant tiltų ir žiba akimis. Vaikšto savo didingomis gatvėmis, kurios persmelktos kepintų riebalų kvapu ir ieško laimės. Aš irgi ieškau laimės ir mokausi būti laiminga. Gal labiau ieškau su kuo būti laiminga, nes vienai gerai, bet tikra laimė yra tada, kai gali ja dalintis. Tad vakar antrą valandą ryto grįžinėjau namo. Lapkričio snaigės šoko aplink mašiną ir per kelią ėjo didingi briedžiai. O kai pamatau briedžius, tokiame šokyje, tai tik norisi dėkoti už gyvenimo laimę ir galimybę pamatyti tokius stebuklus. Šalia namų dar pasitiko stirnos, o klevas stovėjo romus ir laukė mano sugrįžimo. Aš jo taip pat pasiilgau, apsikabinau, įkvėpiau žemelės oro. Ir vėl šimtąjį kartą dėkojau. Ir taip gera būti laiminga paprastume ir meilė pripildo širdį ir drugeliai skraido pilve ir žemė po kojomis tvirta ir rankos tiesiasi į dangų.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|