Ar žinai kaip stipriai tavęs pasiilgau? Kaip šiandien bėgau įvairias būdais nuo ramaus pasibuvimo su tavimi, net pati to nesuprasdama. Ar žinai, kad jau porą savaičių esi priartėjęs ir kartais ir vėl nieko nesugebu daryti, o tik džiaugtis, kad buvai šalia ir verkti, kad nesi. Įsikvėpiu tavimi gražiai pilnai gyventi, o kartais man tiesiog savęs taip gaila, žiauriai gaila. Nežinau ar šis tavęs netekimas kada nors pilnai praeis. Galvojau, kad turiu atsisakyti tavęs savo gyvenime, kad naujiems dalykams atsirastų erdvės. O dabar galvoju kitaip, esi geriausia kas kada nors buvo man atsitikę, esi didžiausias šviesos šaltinis, mano ateitis tiesiog tai priims, nes tai vienas iš mano didžiausių turtų.
Prieš savaitę, o gal šiek tiek daugiau atradau buitinį video, kuriame šnekamės, viskas labai paprasta. Bet pamačiusi kaip žiūri į mane, kokio švelniu balsu šneki, mano neuronai truputėlį išprotėjo, euforija ir skausmas pervėrė širdį, o nosis pradėjo uosti kaip tu tą dieną kvepėjai ir koks kvapas namuose buvo. Atrodo, kad pakeliavau laiku. Myliu tave, labai myliu. Labiausiai man gaila, kad nėra vaikelio mūsų, vis dar gaila ir skaudu. O aš ir toliau mokausi gyventi. Vieniša jaučiuosi ir mokausi vienatvę priimti. Kitoks gyvenimas, kai šalia nebėra tokio bendraminčio kaip tu, vienišas. Tad bandau ieškotis mažų laimės spindulėlių. Anika štai laukiasi, gražioje mamystėje spindi ir pilvukas apvalus apvalus. Ieškau hobių, bet geriausia, kai lauke pabūnu, pripildau plaučius rudeniniu oru, o širdį spalvomis. Dar daug skausmo manyje, bet po truputį, mažais mažais žingsneliais į šviesų rojų. Spindėki, švieski, mano meile, laukiu tavęs sugrįžtant. O mano ateitis nusimato puiki, bus čia ir vaikiukų ir meilės ir medžiai užaugs dideli. Tvirtais žingsniais ir plačiomis šypsenomis dienos bus lydimos.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|