Grįžau, o gal atėjau.
Mėnesis praleistas Indijoje. Didžiausias pasiekimas, o iš tiesų jų ne vienas. Iš Indijos nieko per daug nesitikėjau, net nežinojau ko keliauju. Šiandien žinau. Pirmiausia, tai buvo atitraukimas nuo namų, nuo žmonių, nuo savo istorijos. Himalajai yra puiki siena, kuri neleidžia prasiskverbti artimųjų mintims. Tad po dešimties dienų būnant Indijoje galėjau papasakoti savo istoriją nepažįstamiems žmonėms. Galėjau ją papasakoti pagarbiai ir neišsidraskant širdies. O tai didelis pasiekimas. Vasario tryliktosios naktį, arba kai buvo lygiai šeši mėnėsiai po tavo išėjimo, Indijoje buvo didelė Šivos šventė. Kas nežino, Šiva yra vienas iš pagrindinių Indijos dievų, kuris yra atsakingas už griovimą, kad nauja galėtų atsirasti. Priėmiau šiuos sutapimus simboliškai ir paleidau tave kaip savo vyrą. Paleidau ir pajutau, kad pati galiu stovėti ant kojų. Tu esi manyje, esi mano artimasis, gal net artimiausias, esi kaip brolis, draugas, bendramintis. Turbūt visada čia būsi, bet nesi mano vyras. Dabar vienintelė užduotis, tai susiduriant su sunkumais, vėl už tavęs neištekėti :) Taigi, tai buvo pirmasis labai svarbus įvykis. Antrasis svarbus įvykis atsitiko kelionės pabaigoje, Rišikeše. Praleidus kelias dienas Rišikeše, nusprendžiau prisijungti prie grupės žmonių ir nuvažiuoti keturiom dienom į Himalajus. Dėl netikėto sniego mūsų pradžiamokslių žygis patapo patyrusių trasa... Kopiant septintą valandą 45 laipsnių kampu ir nežinant kiek dar liko, mano bendrakeleivių veidai tįso, tuo tarpu aš užsidirbau superwoman pravardę. Gera buvo pajusti savo kūną ištvermės pareikalavusioje situacijoje. Gera buvo pamatyti, kad kūnas tvirtas, o galva tikslinga, nesiblaškanti, net į Superwoman komplimentus nereaguojanti :) Tiesa, vis dėlto, komplimentai mane įtikino ir kitą dieną būnant ant kalno, kuris buvo padengtas sniego ir kaitinančių saulės spindulių, net nepamąsčiau, kad reikėtų pasisaugoti. Tuo metu pasekmių nejutau, tačiau kitą dieną, jau nusileidus keliais kilometrais žemiau, negalėjau savęs atpažinti. Veidas ištinęs, tad padvigubėjęs, lūpos kaip Pamelos Anderson, pripumpuotos nežinia ko (mama sakė, kad aš jai tokia labai graži :) akys susiaurėjusios, žandai raudoni, lūpos per visą veidą... :) ). Na, ir prie visa ko, svaigulys... Tad tokia pervargusi ir apsvaigusi grįžau į Rišikešą, į savo kambarį ir vienintelis dalykas, kurio labai norėjau, tai kad kažkas mane apkabintų ir paglostytų, nes, na... sunku buvo. Tačiau, vietoj paglostymo pas mane atėjo kita draugė. Vienatvė. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai stipriai pajutau, kad esu viena. Taip turiu artimųjų, mylimų draugų, tačiau tik pabuvus santuokoje ir jos netekusi, tikrai supratau, ką tai reiškia būti vienatvėje. Tad pasisveikinau su šia drauge, turbūt dabar atėjo laikas bičiuliautis su ja. O kai patampi draugėmis su ja, žiūrėk ir ramybė ateina į kompaniją ir harmoniją. Žiūrėsim, kas čia gausis iš mūsų draugystės, bet gal gausis :) O šiandien aš savo žemėje. Namai jau iškūrenti, o keliuką jau šiek tiek nusikasiau. Mano žemė. Kai grįžau, pusnis buvo apkloję saulės spinduliai, stovėjau, žiūrėjau į šį džiaugsmą, ašaros riedėjo ir grožis užpildė širdį. Mes ir vėl kartu. Sapnuodavau Indijoje sodybą. Kalbėdavausi su ja ir jos dvasiomis. Tačiau kaip gera prisiliesti. Ir tave sapnavau. Oi... Taigi, atsitiko taip, kad tu prisikėlei. Tačiau prisikėlei tik vienai dienai. Žinojo mūsų šeimynykščiai, kad taip atsitiko, tačiau negalėjo suprasti, tad nieks neatvažiavo. O mes iš to neišpūtėm burbulo, kaip visada tiesiog toliau kuitėmės po sodybą. Kol vienu momentu atsisukau į tave ir klausiu: -Tadai, ar norėtum vaikelio? Tu neatkeli iš karto galvos nuo savo veiklų. Matau, kad truputėlį šypsaisi, o mano širdis spurda. Kai galiausiai atsitiesi, matau tavo žvilgsnyje, kad bandai atsakyti lengvai, kad neužkrauti... -Gerai būtų,- nusišypsai ir vėl lenkiesi prie darbo. -Aš užauginsiu, būtinai užauginsiu,- visa drebanti tau atsakau skubiai, tačiau širdis drąsi ir žvilgsnis ryžtingas, nors ir prisikaupęs ašarų. O tu ir vėl atsitiesi. Žiūri su kuklia šypsena ir spinduliuojančia širdimi. Akyse pasirodė kelios ašaros. Taip ir žiūrim vienas į kita... Taip dabar ir yra. Ko labiausiai norėčiau, tai šeimos. Užsimerkiu pamatau lakstančius vaikus po pievas, mylintį vyrą šalia ir pajuntu tose svajonėse gyvybę. Na, o kol šių dalykų nėra, tai padraugausiu su vienatve, pradėsim statyti gamtos terapijos namelį. :) Jaučiuosi gerai. Labai gera girdėti tylą :) Sveika, Vienatve :) Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|