Tai taip subtilu ir kartais sunku... Prisižiūriu filmukų iš savo vestuvių ir kitų dienų, kur šypsena net žandus plėšo ir prisimenu kokia buvau sparnuotai laiminga būdama kartu su juo. Lengva ir krykštaujanti, padūkusi ir skrajojanti, širdimi pripildyta. Kaip svarbu tada patikėti, kad tokia didelė laimė gali ir būtinai ateis. Kaip svarbu tuo tikėti, svajoti ir kurti. O ji ateina, kiekvieną dieną vis arčiau. Žengia žingsnius link laimės didelės ir po truputį mano širdis vis tampa jai labiau pasiruošusi. Tad... kvepia pavasariu :) o Tado... būna labai pasiilgstu. Išmečiau šiandien užrašų knygutes, kiek daug visko pasimiršta, bet tavęs, mano sielos broli, pamiršti visai nesinori, tik širdį susigydyti noris.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|