Labas, mylimuk, Na štai, šiandien vėl pradėjau bėgioti ir maudytis prūde. Šios kelios disciplinos padeda palaikyti sveiką protą ir jausmus... Bėgti apsimoka vien dėl to, kad kūnas sušyla ir po to labai lengva maudytis, basai lakstyti po žemę. Šiandien turiu energijos, tad sutvarkiau namus. Tai užtruko kelias valandas, o kai jau alkis buvo milžiniškas, prisirinkau vis dar esančių aviečių ir pasidariau kokteilį. Taigi, keli momentai, kai tikrai jaučiuosi, kad gyvenu rojuje: 1. Kai ryte pabundu pavėsinėje ir patalai jau būna įšilę po nakties. 2. Kai išlendu iš pavėsinės, peržiūriu žemę ir visada džiaugsmingai pasakau Labas rytas. 3. Visada po rytinių maudynių prūde. Tada jaučiu gamtą ypač stipriai, apkabina ji mane. 4. Rinkdama avietes ir smaližiaudama. 5. Kai visą dieną kompiuteris ir telefonas būna išjungtas. Vietoj youtube muzikos išsiimu gitarą iš dėklo ir šiaip ką nors lauke nuveikiu. (Šis punktas sudėtingas, esu ganėtinai priklausoma, tad, kai pavyksta, būnu savimi patenkinta) Vakar Petras užkvietė į pirtį, tad ten intensyviai šildžiau pėdutes ir... naktį man buvo labai šilta. Tad radau būdą kaip įveikti šaltasias pėdutes. Šiandien buvau mokykloje. Paruošiau vaikams lapus grotažui prieš kelias dienas. Pasiruošimas truputėlį užtruko, tad maniau, bus labai lengvas šis penktadienis... jokių plėvelių, dažų, teptukų, tik švari technika. Taip, dailės pamokos buvo ypatingai paprastos ir ramios. Tačiau po to, belaukiant gitaros pamokos įvyko konfliktas tarp berniukų, kuriam spręsti - pasikvietė mane. Sudėtinga spręsti tuos konfliktus... Visi juose kalti ir šiaip nemalonu. Buvo raudonų žandų, pykčio, ašarų... visko... Nepatinka man, kai reikia laikyti situaciją savimi... O ir šiaip, ne mano darbas juos auklėti... Ai, nesmagiai čia viskas gavosi... O ir šiaip, nesinori man su žmonėmis būti šiomis dienomis. Pabūnu truputėlį, pasidžiaugiu ir užtenka. Štai pabuvau dailės pamokoje, kurioje tikrai buvo nuostabu ir viskas, reikėjo važiuoti namo. Ai... čia taip būna, kai neklausau savęs ir mėtausi. Man norisi būti vienai ir namuose. Viskas. Dabar toks etapas. Buvo norėjosi žmonių ir tai vėl ateis, o dabar laikas pabūti vienai. O šiaip pamąstymai tokie. Gerai, kai gaunasi jautriai gyventi ir nereikia jokių disciplinų, tiesiog jauti pasaulį ir gyveni harmonijoj. O man dabar taip nesigauna. Liūdesys išlindinėja ir silpnumas apima. Štai, jaučiuosi šiek tiek praradusi bendravimo dovaną... Tai va, kai apima tokios akimirkos - reikia susidraugauti su Valia. Ji nuostabi moteriškė, kuri padeda pajusti gyvenimo skonį. Padeda save išugdyti, kad vėl galėtumei atsipalaiduoti. Šiandien bėgdama mąsčiau apie Prometėją - žmonių gelbėtoją. Kai paauglystėje susipažinau su mitu apie jį, taip pat galvojau, kad šis titanas žmonių gelbėtojas, štai ugnį iš Olimpo žmonėms atnešė, tikras šaunuolis. O dievai - niekadėjai, supyko ant jo... Dabar viskas atrodo kiek kitaip. Šioje istorijoje ugnis, tai technokratijos simbolis, o dievai - gamta ir jos stichijos. Ne veltui dievai taip supyko ant kvailiuko Prometėjo, kuris nesuprato, kokią didelę klaidą jis padarė. O išvada čia ne apie Prometėją, o apie tai, koks neteisingas pasaulio vaizdinys atsiranda mūsų sistemoje visai nekaltai. Dėl to ir tie berniukai susipyko šiandien, nes kažkur pamatė, kad grubus bendravimas yra norma. Pasaulyje daug kur grubumas priimamas kaip norma... Žalojam vienas kitą, auginamės šarvus ir va, norma. O po to reikia namus prisišildyti, kad sušiltumėm, nes šarvai šilumos neprileidžia. Ir šiaip šalta ir baisu gyventi pasidaro. Kalbant apie ugnį... Knygoje "Voldenas arba gyvenimas miške" perskaičiau, kad indėnai nenorėjo prisijungti prie vakarinio laužo su atvykeliais, nes sėdėti prie ugnies jiems buvo per karšta. Štai atvykėliai šildėsi prie ugnies, o pusnuogiams indėnams prie laužo jausmas buvo tarsi pirty... Prakaitas varvėjo jų veidais ir teko jiems atsitraukti nuo jos karščio... Vydūnas taip pat rašo apie kūno galimybę prisitaikyti prie visokių temperatūrų, o štai Prometėjas viską sugadino :)) juokauju :) ir visai dar nereikia čia mums nuo rytojaus visiems nuogiems lakstyti, tačiau suvokti žmogaus galimybes yra gerai. :) Bėgdama taip pat mąsčiau apie laisvę. Štai, šiuo metu aš gyvenu pakankamai laisvą gyvenimą. Man nereikia kiekvieną mėnesį galvoti ar sutilpsiu į atlyginimą arba kaip aš išgyvensiu... Išleidžiu aš išties labai mažai, o poreikius galima net ir dar labiau susimažinti... Tačiau aš sociumo dalis ir visai man smagu kartais mėgautis sociumo džiaugsmais (šokoladu, avokadais... ) :)) bet štai, jei ir visai nebūtų pinigų, tai aš vis tiek išgyvenčiau... Tada nebelieka vergovės elemento, galima užsidirbti iš to, kas tikrai malonu ir kelia džiaugsmą, o ne iš išgyvenimo poreikio. Ačiū tau, Tadai, kad išmokei tokia būti :)) Labanaktis, kačiuk :) Čia tu laimingas savam ąžuole poilsiauji. Ąžuolas vis dar keliais lapais prisidengęs, o magnolija jau užmigo. Bučiukas tau :))) Papinkos labai skanios ir pelės sugaudytos. :)
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|