Labas, Tadai,
Šiąnakt sapnavau, kad nardėm giliame gamtiškame baseine. Baseinas, nes lyg tai buvo plytelių ar dar ko neaiškaus. Šio baseino skersmuo buvo 10 metrų, o štai gylis 20-30metrų. O mes jame nardėm, tai vienas, tai kitas bandė pasiekti dugną. Rytais visada būnu labai laiminga, kai tave susapnuoju. Būna ir keistų sapnų, rankų liekanų ir visokių baisybių. Tačiau šįryt atsibudau anksti ir palaiminga. Džiaugiuosi, kad nuoširdžiai ir pakiliai kiekvieną rytą pasveikinu žemę. Šį rytą laukiau tėčio, turėjome pamaitinti bitutes. Laukiau laukiau, kol galiausiai nusprendžiau susirasti mašinoje paliktą telefoną. Jame jau mirksėjo praleisti skambučiai. O tėtis pavargusiu balsu pasiūlė man viską paaiškinti telefonu... Oi, daug emocijų man tada sukilo. Aš juk taip patogiai ir šiltai laukiau jo atvykstant, o dabar man pačiai reikės viską aiškintis... Na, truputėlį baisu, kad nesukandžiotų. Kadangi ryšys buvo prastas, tad nelabai ką išėjo tėčiui paaiškinti. O aš prisiminiau senelio žodžius, kad suirzusiam prie bičių eiti negalima, jos jaučia. Jei ateini prie bičių prastai nusiteikęs, jos būtinai sugels. Tad truputėlį padainavau, pasivaikščiojau ir į trasą. O vaizdelis toks... Stoviu prie didžiulio avilio (dviejų metrų ilgio, vieno metro pločio ir aukščio). Jo viduje dūzgia bitės, o palėpėje prietema. Užsidėjusi bitininko kepurę pilstau ambroziją į litrinį stiklainiuką, kurio viduje prikaišiota šiaudų, kad bitutės nepaskęstų. Na, čia viskas kaip ir gerai, po to prasideda įdomioji dalis, reikia šį gėrį įkišti į avilį... Taigi, prožektorius atsiranda tarp dantų, viena ranka bandau laikyti avilio dureles, o kita kišti maistelį su padėkliuku bitėms. Vienu metu jau buvau pasidavusi, galvojau, kad nieko neišeis. Bičių dūzgimas lyg tai pagarsėjo, o su juo ir mano širdies dūžiai. Tačiau nusiteikiau tapti bitininke ir su tuo mano nusiteikimu tarsi dar viena ranka išdygo ir... sugebėjau maistelį padėti į tinkamą vietą. Valio! Nei vieno įgėlimo, o aš tapau pakrikštyta bitininke. :) Taduk, nusprendžiau pamaitinti šią šeimą, pasirodė, kad mažai pas ją maisto. O ji po truputėlį užaugs, sustiprės ir taps savarankiška. Viskas bus gerai. :) O tėčiui ačiū už pasitikėjimą, nors truputėlį supykau ant jo :) Na, o vėliau važiavau į paskaitas. Šiandien vyko debatai apie uniformų reikalingumą mokytojams. Na, žinai, visai man patinka uniformų idėja. Žinoma, visai nenorėčiau pas mus matyti ofisinių marškinių ir kelnių. Tačiau, jei per šventes visos moterys devėtų linines sukneles ar sijonus, tai labai gražu būtų. O ir šiaip man patinka, kai mūsų dauguma Aistės drabužiais apsirengia, tokia vienybė jaučiasi. Svarstau apie kelionę į Indiją vasario mėnesiui. Nežinau ar važiuosiu, tačiau, mane visai žavi idėja užsimesti savo kelioninę kuprinę ant pečių, vaikščiotis po gamtą ir šildytis saulės spinduliais. Dar pamąstysiu šiuo klausimu. Labanaktis, mylimasis, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|