Tadai,
Du mėnesiai, du mėnesiai jau praėjo. Jausmas toks, kad dešimt gyvenimų praėjo. Kiek visko patirta per šias dienas. O aš vis dar su tavimi. Šą naktį visai negalėjau užmigti. Vis su tavimi plaukiau. Būna, kad peržiūriu tos nakties įvykius ir mąstau kaip būčiau galėjusi tave išsaugoti. Vis pagalvoju, kad jei nebūčiau tau leidusi bėgti, o būčiau tave sustabdžiusi ir pasižiūrėjusi į akis. Jei tik būtumėm pasižiūrėję į vienas kito akis ir jose vienas kitą radę... Kankina mane šios mintys... Geriau apie tai negalvoti... Verkiu kiekvieną dieną, dar kitaip neišeina... Tačiau jau išeina ne visada apie tave galvoti, išeina kitiem žmonėm apie tave nebepasakoti. Tada mažiau skaudinuosi. Tačiau jausmų dar labai daug, kartais tiesiog norisi viską išvemti... O gyvenimas dosnus ir geras. Tikrai, labai geras. Užvakar Olegas pas mus atvažiavo, vakar ryte prabėgom apie aštuonis kilometrus. Bėgosi lengvai, maloniai... Po to dar apėjom žemes, mišką aplankėm. Papasakojo jis man šiek tiek apie tai kaip jūs čia gyvenot. Man taip patinka klausytis apie tave, o dar kai istorijos yra žinomos, tai išvis pajaučiu tave. Klausausi kaip man žmogus pasakoja, prisimenu ką tu pasakojai, tai tada ak, kaip gera būna. Pajaučiu tavo būdą ir pasaulio pajautimą. :) Mylimuk, mano viduje tarsi užgeso ta kibirkščiuojanti ugnis. Jaučiuosi rami, tačiau juk aš taip spurdėdavau gyvenimu. O dabar tiesiog stebiu, ramiai, giliai, tačiau ne kibirkščiuoju. Būna kartais, kad pradedu mąstyti apie finansus ir pradedu truputėlį jaudintis. O po to pagalvoju, kam? Gyvenimas juk skirtas, kad juo džiaugtis, kad kurti. Kam čia jaudintis... Ir paleidžiu... Sunkiausia tema, tai vaikiukas. Va jį tai sunkiau paleisti. Kartais atrodo, kad viskas, paleidau, tai dabar nesvarbu. O kitą kartą vėl taip suspaudžia širdį. Gerai, kad yra mūsų žemė, mūsų medžiai, kuriuose taip pat mūsų meilė gyvuoja. Taduk, aš tave labai myliu. Labai. Ir skauda dar man, kad nėra tavęs, o aš tai vis dar su tavimi. Leidžiu tau skrajoti, kur tik tau reikia, kad tau būtų lengva. O aš dar su tavimi vaikštausi. Štai vakar buvau rimi parduotuvėje. Stoviu prie kortelių skaitytuvo ir man taip normalu, kad tu visada šalia stovėdavai... arba aš šalia... Užtrunka kelias sekundes kol suvokiu, kad nėra tavęs šalia. O kai suvokiu, tai bėgu iš situacijos, kad ant parduotuvės grindų nesukrisčiau. Įsijungiu į tikslingą rėžimą ir apsiperku. Žemėje, tik žemėje man norisi būti. Vargstu su tomis studijomis, per negaliu išvažiuoju... Bent tiek gerai, kad su kursiokėmis ryšys geras. Maloniai, atvirai pasibendraujame, pasijuokiam, tai bent tiek smagumo. Vakar dieną užbaigiau su Rada pirtyje. Dosnus tas gyvenimas, suteikia visokiausių malonumų. O naktį praleidau pavėsinėje. Visą naktį lijo, net griaustinis kažkur dundėjo, o užsimerkusi mačiau žaibus. Vėjai prapūtinėjo mintis... Paryčiais Cika nesustodama murkė, glaustėsi. Taduk, du mėnesius išgyvenau. Visai man nebaisu būtų ir numirti. Atrodo ateitų mirtis ir išeičiau, ramiai, be didelių emocijų. Tačiau gyvenimas klojasi po kojomis, tai ir gyvenu. Gyvenu geriausiai kaip moku. Myliu tave, visa širdimi, mano meile. Apkabinu, supuoju. Kiekvieną rytą džiaugsmingai pasveikinu žemę. O tu vis dar šalia. Myliu, Milda
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|