Šį puslapį sukūriau 2017 metų rugpjūtį, iškart po to, kai staiga ir labai netikėtai turėjau atsisveikinti su savo mylimuoju. Tuo metu man buvo 25metai. Buvau sutikusi savo gyvenimo meilę – Tadą, žmogų su kuriuo jaučiausi ant sparnų ir kuris spindėjo nuo mano buvimo šalia. Su juo svajojau nugyventi visą gyvenimą, kurti šeimą ir kurti gražesnį pasaulį. Vis dėlto, įvyko kitaip nei svajojau. Mūsų meilė truko du nuostabius metus, po to sekė įvairios gedėjimo stadijos. Kabinausi į gyvenimą kaip mokėjau, sodinau medžius, keliavau, dirbau, rėkiau, verkiau, šypsojausi, šokau, dainavau, rašiau, bandžiau kurti kitus ir dar kitus meilės santykius. Nors giliai viduje tiesiog norėjau būti su Taduku ir pati nepastebėjau kaip nusprendžiau, kad šį gyvenimą nugyvensiu pusiau šluba, bet geriausiai kaip mokėsiu, o kitame gyvenime vėl būsiu su juo. Nes jis buvo mano giliausias meilės šaltinis, su juo jaučiausi visumoje.
Po kelių nelaimingų meilės santykių, nusprendžiau, kad kažką reikia iš esmės keisti. Saviugda man visada buvo artima, tačiau dabar nusprendžiau žengti truputėlį didesnį žingsnį. Aš buvau pasiruošusi pokyčiui. Žinoma, iškart atsirado žmogus, kuris mane palydėjo šiame kelyje. Jis manęs paklausė ,,Ar aš esu pasiruošusi niekada daugiau nepamatyti Tado? Niekada daugiau su juo nekurti santykių?" Taip, mes kalbame apie mirusį žmogų ir vis dėlto... Štai tada ir pamačiau savo pasislėpusį kėslą, kad šį gyvenimą kaip nors ištversiu, kol pagaliau būsiu su juo, su Tadu. Suprantat, Tadui išėjus aš užrakinau duris gyvenimui (nors iš pažiūros, net man pačiai atrodė, kad viskas visai gerai) ir vietoj to, kad kvėpuočiau pilnais plaučiais, nusprendžiau, kad užteks man ir vieno plaučio (man kartais atrodo, kad tas mano vienas plautis labai galingas, dėl to atrodo, kad ohoho, kaip gerai gyvenu). Juk aš neverta gyventi pilnai, nes praradau savo mylimąjį. Taip, aš save kaltinau, kad tai dėl mano kaltės jis neišgyveno. Štai kažkas pasakojo, kad kai vyrai išeidavo į karą, jų moterys susipindavo savo ilgus plaukus į stiprias kasas ir šių moterų meilė apsaugodavo jų vyrus kare, tad šie grįždavo sveiki namo. O aš neturiu ilgos stiprios kasos, o tik banguotus, vėjo pataršytus plaukus ir mano meilė mano vyro neapsaugojo. Galėdavau griūti ir prasmegti kiaurai žemę, kad mano meilė mano vyro neapsaugojo. Kol galiausiai supratau, kad mano vyras turėjo didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, turėjo savo pasirinkimus, kelią, ir nereikia čia mano išdidumo, susireikšminimo ir kaltės. O kaip lengva save kaltinti... Ir kaip lengva nepastebėti kas ten giliai giliai pas mus viduje tūno. Kitas svarbus aspektas, kurį savyje pastebėjau, kad kančios jausmas labai stiprus. Jis veria širdį, kerta kojas ir dusina, atrodo, kad visą kūną surakina. Man atrodydavo, kuo stipresnė kančia – tuo stipresnė mano meilė. Svarbiausia, kančia yra stiprus jausmas. O meilė, ji subtili, plunksnele ji kutena paširdžius ar smilgele perbraukia per delną. Ji švelniu vasaros vėju keliauja pro beržo lapelius, papuošdama pievą saulės zuikučiais. Kaip tau pasisekė, jei juos pastebėjai. Tad jei nori mylėti, tai mylėk ir su kančia tai neturi nieko bendra. Taip, aš vis dar pasiilgstu Tado ir taip aš vis dar norėčiau, kad įvyktų tas gyvenimas, kuris neįvyko. O bet tačiau, dabar man meilė yra meilės šaltinis, o ne kitas žmogus. Kiekvieną kartą nurimusi, būdama čia ir dabar, ją jaučiu. Pilnai priėmiau mintį, kad niekada daugiau nebūsiu su Tadu ir tai išlaisvino. Pradėjau matyti, kiek daug nuostabių žmonių yra šioje žemėje ir kiek daug nuostabių patirčių galima šioje žemėje patirti, mokytis ir augti. Dalinti savo širdį. Tad nedrąsiai įkišau raktą į kiek parūdijusią spyną ir atrakinau duris, kurias plačiai atvėriau gyvenimui. Pajutau švelnų oro gūsį ir pagaliau įkvėpiau pilnais plaučiais. Su vaikiškomis akimis žengiau pro duris ir pamačiau beribes galimybes ir meilės pasodintus sodus. Šiandien jaučiuosi verta būti šioje žemėje, jaučiuosi mylinti ir atvira pasauliui. Visada buvau mylima ir verta čia būti. Viskas priklausė tik nuo manęs, kiek aš pati sau leidžiu. Gedėjimas svarbus laikotarpis. Niekas nepasakys kiek kuriam žmogui reikia laiko. Vienam gali užtekti trijų dienų, kitam trijų metų ar dešimtmečių. Aš vis bandžiau kabintis į gyvenimą ir man tai užtruko keturis metus, kol atpažinau savo išgyvenimo strategijas ir kokia jaučiausi neverta šiame gyvenime būti. Žinoma, tie metai nebuvo vien juodi, daug spalvų juose buvo ir esu dėkinga už kiekvieną akimirką. Vienas iš dalykų, kuris padėjo man praeiti gedėjimo laikotarpį, tai kitų žmonių pasidalinimai. Tad štai dovanoju Jums savo istoriją, kurioje rašiau laiškus savo mylimajam, kaip dieną iš dienos gyvenau, jaučiau, mylėjau ir kentėjau. Jei tai bent kiek Jums padės, būsiu laiminga. Apkabinu visa širdimi. Milda 2022.07.28.
1 Comment
8/9/2022 11:33:30 am
Tadas buvo pirmasis mano sutiktas kitokio mąstymo žmogus, tikras Gamtos vaikas...
Reply
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|