Retai kada keliauju praeities takais, o šiandien ko tais nejučia nukeliavau... Peržiūrėjau nuotraukas su Taduku, peržiūrėjau jo gyvenimo fragmentus ir savojo. O kaip skausmingai ilgu pasidarė. Prisiminiau tą skonį, kai myliu ir mylima esu, kai viskas tose vėžese, kuriuose noriu būti. Mano akys, veidas, kūnas tiesiog spindi etape, kai buvau su Tadu. O tolimesnėse nuotraukose, po jo išėjimo, šypsausi, bet akys kažkur išskridusios, taip atrodo, kad labai didelės dalies manęs nėra. Šiandien tiesiog labai išsigandau, kad gal ir aš miriau... Juk negyvenu pilnais plaučiais, vis dar negyvenu taip, kad net oda spindėtų. O trokštu, tikrai labai trokštu pilnumoje gyventi. Gyvensiu, ir ne tik fragmentai mano gyvenime bus, o visas gyvenimas. Po truputį, raminu save, po truputį, bet aš turiu dovaną, jau žinau, kas tai yra to pilno gyvenimo skonis. Jau labai arti... Kartais atrodo, kad nagais ir dantimis kabinuosi, šiuo metu ramu, ramu ir gera. Matyt, dar laižausi žaizdas ir ašaromis jas plaunu ir plaunu. Belieka tik atsipalaiduoti šiandien ir pasidžiaugti pavienėmis snaigėmis, pavasario viltimis. Buvo štai atvažiavę pas mane nuostabūs broliukai, patys pasisiūlė didžiules medienos krūvas, kurios kaip šiukšlės sukrautos aplink namą, sutvarkyti. Dirbo vyrukai dvi dienas saulėje, vejo gūsiuose ir saulei jau pasislėpus už horizonto. Ką, ne stebuklai? Stebuklai ir džiaugsmas begalinis. Dabar namo kampas oro įgavo ir viskas kiek lengviau jaučiasi.
0 Comments
Leave a Reply. |
Archives
July 2020
|