Šis laiškas bus skirtas ne tau, Tadai, o labiau man, kad prisiminčiau, kad vėliau neužsimirščiau, gal ir skaitantiems šiuos laiškus...
Mūsų vasara buvo skirta sodybos kūrimui ir vaikeliui. Jau pavasarį labai stipriai jaučiau vaikelio sielą, tačiau nenorėjau lauktis dirbant mokykloje, nes norėjau, kad vaikelis mane turėtų pačią sveikiausią, ramiausią ir laimingiausią. Tokia aš būnu, kai būnu su savo mylimuoju savo žemėje. Tad norėjau besilaukdama visą laiką praleisti žemėje. Taigi, mes laukėm vasaros. O vasarą reikėjo atsigauti po mokslo metų ir vėl iš naujo prisijaukinti žemę. Tad birželį atsigavinėjom, o liepos mėnesį išsiroviau visus protinius dantis, kad per nėštumą nekiltų kokių problemų, tad dar teko palaukti mėnesį. Tad nusprendėme vaikelį kurti po mūsų metinių, kurios bus rugpjūčio tryliktą dieną. Rugpjūtis atėjo. Pirtelė jau veikia, kelis kartus joje maudėmės. Tiesa, kai buvo mano moteriškos dienos rugpjūčio mėnesį skausmas buvo nerealus. Prisimenu, gulėjau ant pievos prie namų ir prašiau Dievo ir savo žemės, kad padėtų iškęsti šį skausmą. Vaistų tomis dienomis labai nemėgstu gerti. O šį kartą net priėmiau tą skaumą kaip dovaną. Pagalvojau, kad štai, kai ateina vaikas, skausmas taip pat gali būti didelis, tačiau jį reikia iškęsti ir priimti. Tad mąsčiau, kad tai man kaip pasiruošimas, kaip dovana, kad išmokčiau priimti vaikutį. O Tadas tuo metu kūreno pirtį, kad pabūčiau šilumoje ir skausmas atlėgtų. Tą naktį miegojome mėlynajame kambaryje, kuris turėjo būti mūsų vaikų kambariu. Tik ten nurimau ir sugebėjau užmigti. Tadukas miegojo šalia ir rūpinosi ar man viskas gerai. Ramybe jis mane apgaubė. Vasarą maitinomės sveikai, aš net pamėgau kiaulpienes... Dienas prieš mūsų metines praleidome ypatingai harmoningai, palaimingai. Galiausiai net sutardavome dėl statybinių sprendimų. Tadui statybose labai buvo svarbi ekologija, o man buvo ir estetika svarbi, kas Tadui buvo nelabai svarbu. Jis grožį truputėlį kitaip suvokė. Štai pastatas draugiškas gamtai, tai ir gražus, o kad viskas truputėlį belenkaip, tai nesvarbu. Man ši dalis buvo truputėlį sudėtinga, norėjosi, kad mūsų namučiai ir aplinka būtų graži, išbaigta. O štai mūsų pirtelė buvo tikra mūsų abiejų svajonė. Tadas ją pradėjo statyti prieš kelis metus. Visi rąstai, tai sausuoliai partempti iš miško. Pradžioje Tadas jos statyboje net jokių elektrinių įrankių nenaudojo. Tad visas karkasas buvo pastatytas naudojant kaltuką, pjūklą ir plaktuką. Stogą mes dengėm alaus skardinėmis, kurios buvo surinktos valant Lietuvos pakeles, visokiais kartonais, kilimais ir šiaudais. Tik baseininė plėvelė buvo pirkta. Pastatyti šį grožį buvo organizuota daug daug talkų, daug žmonių ir pašnekesių. Tadas vis sakydavo, kad tokį pastatą gali vieną kartą gyvenime pastatyti, daugiau jis taip nestatytų. O vieną pastačiuką taip pasistatyti labai faina. Vien duris jam įdėti užtruko savaitę, nes visi rąstukai savaip pakrypę, tad kol priderino duris užtruko. Grindis, man atrodo, dėjo dvi savaites. Nors plotas pirtelės buvo viai mažas, gal 16 kvadratinių metrų, tačiau Tadukas kiekvieną lentą išpjovė atskirai, kad jos gražiai viena su kita sutaptų. Tad grindys atrodė kaip upelis tekantis, visos lentos išvingiuotos. Jis taip stengėsi, kad tik man būtų gražu. O man buvo labai gražu, ateidavau ir džiaugdavausi. Prisimenu šią vasarą buvo mus aplankęs Petras. Jam labai patiko mūsų pirtelė. Ji tokio archajiško grožio buvo. Kitkos sienose nebuvo per lygiausiai sukrautos, o aptinkuotos moliu atrodė kaip didžiuliai akmenys. Viskas mūsų pirtyje buvo nelygu, susisukę rąstai, plaukiančios grindys ir akmeninės sienos. Petras tada atsisuko į mane ir net paklausė ar man čia gražu. O man buvo labai gražu. Būna ateinam su Tadu ir sėdim pirty nepakurentoj ir mum abiem taip gražu ir gera. Mes pasistatėm savo šeimai pirtelę, kur gims mūsų vaikai. Tadukas buvo padaręs tokį platų gultą virš durų kur visi sutilpsime. Šią vasarą, dieną prieš mūsų metines, rugpjūčio 12 dieną pasikūrėm pirtelę, kad pradžiūtų truputėlį sienos, buvome naujo tinko užtepę. Tą vakarą pirtinomės ir džiaugėmės, kad nusiprausime prieš šventę. Tą naktį pasiūliau Tadui jį nuprausti. O Tadas kaip visada, pasiūlau jam, tai jį pamasažuoti ar nuprausti ar dar kaip juo pasirūpinti, o jo vis atsakas būdavo, kad nereikia. Jis niekad nenorėdavo apkrauti kitų savimi. Tad tiesiog pasakiau jam, kad dabar jį prausiu. Šveičiau jo kūna tokia kempinėle. Nušveičiau nugarą, krūtinę, kojas, viską. O po to mes ėjome į prūdą. Dangus buvo žvaigždėtas, o tolumoje vakaruose žaibavo ir griaudėjo. Stovi jis prieš mane nugara man atsukęs ir žiūrim abu į žaibus. Tuo pat metu prausiu jį vandeniu ir kalbamės, kad pokyčius dangus atneš. Viduje abu svajodami apie vaikelį. Vėliau Tado kūną ištepiau alyvuogių aliejumi ir išmasažavau. Tą vakarą tik aš Tadą prausiau, Tadas manęs neprausė... Tarsi paruošiau jį kelionei... Rugpjūčio 13 dieną praleidome atskiruose kambariuose. Aš labai norėjau užbaigti atsiskaitymą istorijai, kadangi žinojau, kad po šios dienos norėsiu visą save skirti tik vaikeliui ir tiems dalykams, kurie man iš tiesų atrodo svarbūs. O Tadas visą dieną pervedinėjo kontaktus iš seno telefono į naują. Beje, savaitę prieš mūsų metines aš vis tvarkiau namus. Sandeliuką visą sutvarkiau, išmečiau nereikalingus daiktus, viską suorganizavau. Tai ir radau kažkokį telefoną, kuris Tadui patiko. Tad persivedė jis tuos numerius. Dabar kai žiūriu, tai turbūt prisiminė visus savo buvusius gyvenimus ir žmones. Visus prisiminė... O antroje dienos pasikūrėm pirtį ir atvažiavo tėvai. Mama mums padovanojo jos pačios darytą sapnų gaudyklę, kurią po to pakabinome pirtelėje. Tėtis Tadui padovanojo linines kelnes, kurias po to apvilkau Tadui šarvojimui. O vaikai ativežė pačių darytą tinginį. Tą vakarą tinginio nevalgiau, kadangi buvau pasiryžusi turėti ypatingai sveiką kūną vaikeliui, o Tadas tai paragavo. Pirtyje buvo karšta. Pirmą kartą Tadas taip gerai ją iškūrė. Užtruko kol pradėjome pirtinti, kadangi tėtis buvo dar po operacijos, jam buvo negalima eiti vidun. Tad kokią valandą prasėdėjom priepirty gerdami arbatą ir plepėdami. Vaikai tai neištvėrė ir pradėjo savarankiškai pirtintis. Šį kartą pirtyje nuprausiau visus kitus šeimos narius, maudėmės prūde, o saulė leidosi vakaruose. Išgyvenome visišką idilę. Tokie visi vieningi ir laimingi buvome. Tarsi patys angelai lakstė po žemę. Mama, vėliau pasakojo, kad kai ji maudėsi prūde, jai net buvo kilusi mintis taip gera, kad net būtų galima numirti... Tėtis vėliau pasakojo, kad jam taip pat ši mintis buvo kilusi... Palaimingi išlydėjome tėvus, o apie dešimtą valandą jau ir patys atsigulėm. Atsigulėm ir aš dar pagalvojau apie vaikelį. Mes sėdėjom ir pabučiavau kelis kartus Tadui petį, tačiau jis nesureagavo. Dažniausiai, kai man jau būdavo tokios dienos ir parodydavau Tadui kokį švelnumą tai jo atsakas taip pat būdavo švelnus. O šį kartą nieko. Su Tadu mums patiko idėja, kad mylėjimasis yra skirtas vaikų kūrybai. Žinoma, ne visada mums pavykdavo, labai mums patikdavo patirti vieno kito artumą, tačiau visą vasarą, o gal ir ilgiau, na kai jau nusprendėm kurti vaikelį, nesimylėjom. Ir tai visai nebuvo sudėtinga. Tarsi kitomis plotmėmis gyvenom. Taigi ir tą naktį vaikelio nekūrėm. Vidurnaktį Tadas pabudo ir sako dega. Kas? nesusivokiau aš, o jis jau jau lindo iš patalų. Miegojom pavėsinėj, o iš pavėsinės puikiai matėsi pirtis. Jos stogas jau degė didžiule liepsna. Tadas bėgo link pirties, aš rišausi suknelę ir bėgau link namų, kad paskambinčiau gaisrinei. Dar nepribėgus namų išgirdau Tadą šaukiant. Dar dabar girdžiu tą riksmą, baisiausias garsas kokį tik esu girdėjusi... Sustojau, galvojau, kad jis sušuko iš emocijos, kad tiesiog pikta, kad dega... Šaukiau jam, kad viskas gerai, kad nesijaudintų ir nubėgau vidun. Paskambinau gaisrinei, jie paklausė ar yra nukentėjusių, sakiau, kad ne ir bėgau link pirties. Keli metrai nuo pirties prie karklo gulėjo mano Tadas su laidu abejose rankose. Jis buvo nuogas, o aš tik suknyte apsivilkusi ir basa. Bandžiau išplėšti jam tą laidą iš rankų, tačiau elektra mane sviedė, kritau ant žemės. Vėl pabandžiau, tačiau tik prilietus vėl gavau dozę. Šakės... Net dabar drebu... Nubėgau už pirties pasiėmiau didžiulę kartį, kad išmuščiau tą laidą. Karštis aplink pirtį nenormalus... Užsimojau kartimi ir mušiau. Elektra apvertė mano kūną ir lygiai toks pats garsas koks išėjo iš Tado prieš keletą minučių išejo iš manęs. Pasidarė tamsu. Vos ne vos atsistojau ir tik tada supratau, kad reikia laidą ištraukti iš lizdo. Bėgau link trobos, atstumas maždaug 100 metrų, dusau, ištraukiau ir skambinau greitajai. Greitoji man susakė ką daryti su Tadu. Pirmiausia bandžiau jį nutempti nuo pirties, kadangi karštis buvo neįmanomas, degino odą, o ir visokie degėsiai skraidžiojo ore. Bandžiau tempti Tadą už rankų, tačiau kūnas buvo labai sunkus, tada tempiau už kojų. Manau, tuo metu jis jau po truputį keliavo iš kūno. Nutempiau jį kelis metrus, atstačiau jo galvą, kad liežuvis neužkristų, o vėliau prasidėjo širdies masažas. Tai truko apie 30 minučių. Moteris kitame telefono gale vis skaičiavo su manimi iki dešimt. Gerai tas skaičiavimas, neleidžia išprotėt. Atvyko gaisrinė, vėliau greitoji. Suleido Tadui adrenalino, gaivino gal dar pusvalandį, o po to pranešė, kad jo nėra. Kai atvyko greitoji, jau mačiau, kad jo nėra. Tad pradėjau dainuoti Tadui gražiausias dainas, kad jo kelionė būtų lengva, kad mano skausmas jo nelaikytų... Atėjo kaimynas Virgis. Padėjo mano mintis rikiuoti. O vėliau atvyko ir Ernesta. Tėvams negalėjau prisiskambinti... Medikai ant Tado užklojo plastmasinę plėvelę, paprašiau ją nukloti. Normalu man buvo Tadą matyti nuogą savo žemėje, o štai su plėvele - kraupu. Vėliau pati užklojau ant jo vilnonį dekį, kad gaisrininkams ramiau būtų. Kūno neglosčiau ir napsikabinau. Nebuvo jame jo... dabar tai taip keista kai pagalvoju. O Tada tiesiog jaučiau, kad ten jo nėra ir viskas. Vėliau tęsėsi visokių dokumentų pildymas su policija ir greitąja. Apie 4-5 valandą išvažiavo paskutinė greitosios mašina. Policija leido patiems nuvežti Tadą į ekspertizę. Norėjau pati viskuo pasirūpinti. Taip mes su Tadu gyvenome, mes viską norėjome pasidaryti patys. Gimdyti vaikus taip pat norėjome patys ir su juo man viskas buvo drąsu. Taigi, laukėm su Ernesta ryto, kadangi atsidaro Vilniuje viskas tik 8 valandą. Pirmą kartą uždegiau žvakę, kurią mums Konradas padovanojo per vestuves. Padovanojo ją tam, kad jei mes kada susipyksime ir bus sunku vienam kitą surasti, uždegtumėme šią žvakę ir prie jos susitiktumėm... Atsigulėm su Ernesta ir nusprendėm, kad reikia pamiegoti, nes ilga diena laukia. Pagulėjom taip valandą neramiai ir nuvažiavom pas mano tėvelius. Būtinai turėjau jiems pasakyti... Tado kūną jau buvom įsinešę į mašiną...
0 Comments
Labas rytas, Taduk,
Aš mūsų žemėje ir vėl ją jaučiu stipriai. Apkabinu ją mūsų meile ir suvirpa jinai. Praeitą savaitę vis laksčiau po svietą, kiekvieną dieną išvažiuodavau į Vilnių ar į Melkį. Daug žmonių, vietų... Nepatinka man taip gyventi... Išsibarstau visur ir tada pamirštu žemės vibracijas ir vėl reikia jas jaukintins. O iš penktadienio į šeštadienį dalyvavau indėniškoje pirtyje. Gera joje buvo, vien tai, kad kelias valandas apsupta dainų ir karščio galėjau gulėti nuoga ant žemė man labai patiko. Tiesiog išsitrinti ja kūną ir ją jausti. Po tavo išėjimo mano kūne dar buvo daug elektros, rankos vis tirpdavo. Aistė man patarė užsikasti ir šiaip prie žemės daug būti, kad išeitų tas krūvis. Po šitos pirties gal ir išėjo viskas... Tačiau pirtis keliavo per naktį, namo parsiradau tik 10 valandą ryto, nes dar su Vaida užsišnekėjom. Taigi grįžau namo ryte ir pajutau, kad apleisti jie jaučiasi. O aš jaučiausi kaip nusitašiusi tūsofčikė ir pasijutau be galo nuobodi ir net pati sau neįdomi. Baisus dalykas, tas nuovargis. Tad grįžusi namo bandžiau gelbėtis iš šios būsenos. Nors labai labai norėjosi važiuoti į norfą, prisipirkti čipsų ir paskęsti filmuose. Tačiau, kažkokiu stebuklingu būdu supratau, kad po to jausiuosi dar prasčiau, skaudės skrandį, nosis užsikimš ir energijos sumažės. Taigi, prisivalgiau aviečių, pasivaikščiojau po žemę, paverkiau pati sau. Lydėjau saulę ant lieptelio ir apie tave mąsčiau. Pradedu suprasti, kad neateisi jau, kad nesukursim vaikelio, šis jausmas pradeda leistis manyje. Pradedu tai giliau suvokti. Aš vis dar jaučiu tave stipriai ir vis dar laukiu tavęs, tačiau jau pradedu suvokti, kad greičiausiai bus kitaip. Keista man tai suprasti, labai keista. Kai užsimerkiu vis dar jaučiu tavo veidą savo rankose, jaučiu tavo odą, kurią bučiuoju lūpomis. Gera man būti su tavimi. O štai kai lakstau visur, nespėju su tavimi pasibūti, tai ką jau kalbėti apie dėmesį namams... Vakar vakarą, po saulės stebėjimo ant liepto, pasiklojau patalus pievoje. Tai buvo penkta valanda vakaro, aš vis dar buvau nemiegojusi. Stebėjau mėlyną dangų, skaičiau knygą, Cikorija aplinkui murkė. Vėliau atskrido uodų pulkelis, tyliai juos stebėjau, kad jie manęs neišgirstų ir neužpultų. Neužpuolė ir nuskrido savomis kryptimis. O vėliau pradėjo artintis tamsus debesis, tad persikrausčiau į pavėsinę kur neužilgo užmigau. Sapnai šiomis naktimis tarsi dienos tęsiniai, atsibudusi nesuprantu kas buvo sapne, o kas realybėje. Kažkada reikės paskaityti Castanedoje apie sapnus. Na, o šiandien ramiau ir vidinė būsena pakilesnė. Lyja, vėjai pučia. Prisirinkau aviečių, pasidariau kokteilį ir šypsausi. O šuniukai mūsų labai mieli. Štai juodutė mergytė tokia rami būna, kai paimu ją ant rankų. Galiu ją niurkyti kaip noriu, o ji tik ramiai žiūri, prisiglaudžia. O štai raudonasis berniukas labai mėgsta žaisti. Tik pakrutinu jį truputėlį, jis iškarto uodegytę pakelia į viršų ir pradeda žaidinti. Faini tie šunyčiai. Greitu metu jau reikės pradėti jų gardelį tvarkyti, o aš taip nemėgstu tų tvarkymo darbų... :) :) na, ką darysi :) Taiga dar kažkokiu būdu sugalvojo, kad ant lovos prisisioti yra normaliai... Ko šiaip niekad niekad nebūna, kad Taiga ką nors namie padarytų.. Viskas aišku, aš išsitaškiau, tai ir naminukai mano išsitaškė. Simbiozė... Gerai būtų skalbimo mašina namie... Dabar vežu tai į Melkį ir Enestai daviau čiužinukų krūvą išskalbti... Didelę krūvą, net nelabai patogu, bet varo mane iš proto tas nusistovėjęs palėpęs kvapas. Na, nesvarbu dabar... Įvaldysiu tą buitį... Jaučiasi dabar, kad kai kurie buities klausimai buvo visiška tavo atsakomybė... O dabar mūsų abiejų darbai ant manęs... Viskas gerai, tik kartais norisi savęs pagailėti ir tiek. O šiaip tai viskas fainai. :) Šiuo metu virtuvėje, kur visi obuoliai, gyvena pelė. Uždariau Ciką ten per naktį, kad sugautų, tačiau ji nesugavo... Tad šiąnakt vėl uždarysiu. Tegu dirba... Raimonda man prikasė krienų, tad bansdysiu sinusus valytis :) Gerai, šiandien tiek :) Katinuk, myliu! Bučkis, apkabinu ir glaudžiu. Šį kartą pasikviečiau į pirtį ir tave ir gera man buvo, kad buvai šalia. Milda Labas, Taduk, Šiadnien apie tobulus rytus ir garbanotus plaukus. Taigi, prieš gerą savaitę persikrauščiau iš pievų į pavėsinę, kadangi vakarinės rasos labai nemaloniai sudrėkindavo patalus, o ir lietūs prasidėjo. Žvaigždės slepiasi už debesų. Tačiau, iš žvaigždžių stebėjimo, turiu vieną pastebėjimą... Truputėlį piktinuosi lėktuvais ir visokiomis kosminėmis šiukšlėmis, jie nepadoriai atkreipia į save dėmesį. Kai jau skęstu visatos išmintyje, ar kažkur tupiu jos paausy ir staiga pasirodo ryškiai šviečiantis ir greitai judantis objektas, jis tiesiog perpjauna visus pamąstymus ir pasiglemžia visą dėmesį. Juos gelbėja tik tai, kad tu mėgai lėktuvukus ir galėdavai ištisą skrydį į Nyderlandus prasėdėti prie lango ir kažkokiu būdu suvokti kur koks ežeras, upė ar karjeras, ar šiaip suvokti žmonių gyvenimo ypatumus pagal nelabai ryškius kontūrus. Na, o toliau. Šią naktį dangų puošia nuostabus mėnulis, didelis ir labai ryškus. Be galo gera jį matyti. Tokiomos naktimis gamta tarsi nemiega, o dirba ypatingai svarbius darbus, kuriuos tik pasislėpus naktyje ir pilnačiai šviečiant galima nudirbti. O dabar apie rytus :) Taigi, mūsų Cikorija miega su manimi. Na, ir šiaip laukinė katė darosi. Rytas. Pavėsinėje miegu ilgiau negu pievoje. Saulė per stiklus ne taip aktyviai žadina. Beje, dabar miegu apsiklojus dvejomis antklodėmis ir vilnoniu dekučiu. Taip pat miegodavau su vilnonėmis kojinėmis, tačiau pastarąsias dvi naktis miegu be jų, kad tos visos reguliacijos reguliuotųsi. Nebūna man per karšta, o ir pasiskųsti nėra kam, kad šalta, nėra kas šildytų pasiskundus. Tad visai optimalų variantą suradau. Praeitą naktį intensyviai pūtė pietų vėjas. Vis pažadindavo, o aš tik nusišypsodavau ir apsiversdavau ant kito šono. Gera taip bendrauti su gamta. Ji pakutena nosį šiltu vėjeliu, įkvėpiu, pasisveikinu ir toliau snūduriuoju. Vieną naktį tik kažko prakaitas baisiai išpylė, tačiau dabar neprisimenu dėl ko, nieko. Tik prisimenu, kad visa šlapia buvau, pastebėjau tai ir vėl užmigau... Taip pat vieną naktį buvo baisingi žaibai... Nelabai tada jauku vienai buvo. Vienas žaibas trenkė visai šalia, net iki vieno nespėjau suskaičiuoti, o griaustinis jau sugriaudėjo. Teko truputėlį padirbėti, kad baimės fronto neužimtų. :) O gamta juk gera, ji nori tik padėti žmogui, tai prisiminus, ramiai užmigau. Na gerai, apie rytus :) Taigi, pabundu, Cika guli kur nors šalia, tačiau ji ne Taiga ir visai ne iš karto sureaguoja į mano aktyvesnius judesius. Tad pabunda ji tik tada, kai paglostau jai galvytę, tada jau sumurkia ir prasideda rąžymaisi. Aš taip pat mėgstu rytais prasitampyti. Dar mėgstu pasidėti didelę pagalvę po galva ir tiesiog pamąstyti apie gyvenimą žiūrėdama į pievas. O pievas jau apžiūrinėja ir paukščiai ir dar padangėse kokios gulbės suplasnoja. Taip pasimėgavus ryto vaizdais ir jausmais išlendu iš šiltų patalų ir įlendu į truputėlį drėgnus drabužius. Namuose jau laukia Taiga su savo rytiniu šokiu ant dviejų kojyčių. Prasideda budinimasis. Pėdinu iki prūdo apsiprausti veidą, vėliau iki ąžuoliuko pasisveikinti. Netoli ąžuolo yra avietynas, tad ten apvalgau uogas, paskui apeinu kitus avetynus. Vakar ryte įveikiau keturis iš penkių, tiesą sakant ketvirtojo jau nebeįveikiau. Taip pat šiuo metu yra vynuogių, tad uogos ir obuoliai yra pagrindinis maistas. Po pabudimo ėjau tvarkytis buities. Pavalgydinau mergaites, paruošiau džiovinimui visokių daržovių, vaisių. Bandžiau susidžiovinti daržovinę duonelę, tačiau šis eksperimentas buvo visiškai nesėkmingas, dėl per didelio vandens kiekio lapuose ji tapo itin plona ir tiesiog prilipo prie kepimo popieriaus. Tai va, reikia dėti kokių grūdų, būtinai. Vėliau ploviau indus, sutvarkiau daigyklėles ir vazonėlius, parsinešiau vandens ir išnešiau kompostą. Nuveikiau truputėlį, tačiau mano buitis labai lėta. Štai, išsiplauti indus yra visai nemažas darbas, kadangi reikia atsinešti vandens iš šulinio, po to viską išnešti. Tad pusryčiai čia gali tikrai užtrukti. O man taip patinka. Gyvenu savo ritmu ir niekur neskubu. Padarau gal ir nedaug, tačiau pilnai ir išjaustai. Štai einant parsinešti vandens pasigrožiu krentančiais lapais, įkvėpiu lietaus kvapų. Nebaisus lietus, kai gamtoje. Žiūriu ir džiaugiuosi, kad medžiams gerai. O pačiai tokios ramybės suteikia, kad tokią dieną neišeis skubėti. Šiandien buvau Vilniuje kur patirtis kiek kitokia, ten lietus agresyvus pasirodė, su vėjais ir truputėlį įkyrus. Ak, tiesa, po nakties sapnų mano plaukai susisuka į garbanėles nuo drėgmės. Tad namo grįžtu visada labiau paišiaušusi nei išeinu vakare. Šiandien turbūt tiek apie tobulus rytus. Dar galiu papasakoti trumpai apie vakarus. :) Vakar vakare norėjau aplankyti Rasą, su ja tave prisiminti, tačiau jos nebuvo namuose. O štai pas Raimondą degė šviesa, tad nepasikuklinau ir užsukau. Raimonda su Kęstučiu kaip tik tuo metu pirtinosi ir mane pakvietė prisijungti. Gera jų pirtis, kedrinė... Patiko joje pojūtis labai. O iš šių žmonių pajutau malonų būvį. Tarsi kas būtų apklojęs švelniu audėklu ir net truputėlį spustelėjęs. Gera, kai tiek švelnumo ir gėrio aplink. :) Vėliau, tą patį vakarą, Rasos namelyje šviesa užsidegė. Šiuose namuose taip pat gyvena artimieji... Trumpas pasibūvimas tose apylinkėse truputėlį prailgo. Maloniai ir džiugiai. Gyvenu ramiai. Veikiu tik tai ir tik tiek kiek noriu. Nesprendžiu problemų. Šiandien giliai pajutau, kad piešimo kalba, lietuvių kalba, žodžių kalba yra dirbtinos kalbos. Jos labai lėtina visą eigą. Štai kartais bendraujant su gamta išeina visai nemąstyti įprasta kalba. Kartais išeina tiesiog jausti... Jausti augalus, aplinką... neįvardinant žodžiais kas , kaip ir kodėl... kai tai atsitinka labai pasijaučia visumos būvis. Užplūsta ramybė ir palaima vienu metu. Nebelieka jokių barjerų, tik tiesioginis ryšys su aplinka, su tavimi, su Dievu. Taduk, po tavo išėjimo išjaučiu būsenas, kuriuose dar niekada nesu buvusi, net neturiu būdų jų išreikšti... Tiesiog vyksta dideli pokyčiai. Tampu kitu žmogumi. O tave jaučiu ypatingai stipriai. Kai nekalbu įprastomis kalbomis, suprantu tave. Labanaktis, mylimasis, Milda Labukas, Tadai :) Šiandien lietūs neišleido manęs iš namų. O kaip gera būti namuose, be jokių minčių, kad galima kažką nuveikti :) Taigi, ryte susiskambinau su Konradu. Kelias valandas dalinomės išgyvenimais. O pokalbį vainikavo "Odė džiaugsmui" arba Europos Sąjungos himnas. Taip... aš grojau solo partiją gitara, o Konradas vokiškai dainavo tekstą. Abu įsivaizdavom Konrado tėvą ir kaip jis mumis džiaugtųsi. Gavosi tikra kakofonija, nes iš juoko nesugebėjau sugroti teisingų natų, o Konradas irgi kaip norėjo taip dainavo. Na gera juoko dozė gavosi. O šiaip pokalbis su juo labai nuramino, padėjo išgirsti save ir pasaulį. Kvietė jis mane skristi į Kurasao, tačiau kaip tik tuo metu nusimato naujo gyventojo atėjimas į šį pasaulį. Tad nusprendėmė, kad vietoj saulėtojo Kurasao ir Atlanto vandenyno džiaugsimės Lietuviškąja žiema. Pagalvojau, kad gal ir visai nieko būtų man išvykti bent kelioms savaitėms žiemą, įsikvėpti saulės. Tačiau, kai pradėjau ieškotis workaway pasiūlymų ir supratau kaip dar labai nenoriu derintis prie kitų gyvenimų ir kultūrų, nusprendžiau palikti šį reikalą atvirą. Tikrai dar ne dabar. Tiesiog kūnas streikuoja, prieš tokius pasiūlymus. O kadangi dabar ir dirbti nelabai noriu, tai ir išlaidauti nenoriu. Na va, o Konradas dar man ir telefoną suorganizavo. Dabartinio telefono ekranas taip pat kartais tiesiog atsisako dirbti. Geras tas Konradas. Labai rūpinasi. O žinai kas taip pat geras? Ogi Paberžės automechanikas. Įsivaizduoji, ne tik sutaisė maišiną, o dar ir iki namų atvežė. Tai nereikėjo man sukti galvos kaip iki Paberžės nusigauti :) Dar galiu pasigirti, kad namus apsitvarkiau, Anikai pagaliau parašiau laišką. Iš jos gaunu laišką ir paveikslėlį kas kelias dienas. Ji juos sunčia tikruoju paštu, tad mūsų pašto dėžutė naudojama :) Patinka man gauti laiškus. Tokio malonaus gyvumo suteikia, kad va, turiu adresą, kažkas kreipiasi. Aha, vadinasi gyva. Patinka ir iš skaitytojų gauti laiškus. Laiško pradžios dažnai panašios. Kad va, jau kurį laiką norėjo parašyti, tik nedrįso... O ko čia nedrįsti? Gera, kai atvirai, norisi parašyti rašai, nesinori - nerašai. Bendrauti, juk gera... Man tai patinka bendrauti :) O kai nesinori tada ir nebendrauju, taip irgi būna :) Tai šiandien gal taip trumpai :) Juodoji kalytė, tiesiogine prasme, lipa visiems ant galvų... Raudonajį berniuką turėjau net gelbėti, nes visai jį užspaudė. :) Tadai, myliu tave labai :* Milda šiandienoje daug muzikos :) pirmasis tau gal ir nelabai patiktų, bet štai antrasis, manau, tikrai patiks :) Labas,
Per šią dieną sugebėjau išgyventi tūkstančius būsenų. Rytas buvo linksmas, susinešiau į kambarį visus drabužius, pasileidau "Uptown funk" ir persirenginėjau. Maiviausi ir žiūrėjau, kas tinka šiam šaltajam sezonui, o kas ne. Nesvarbu, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu kaime ir galimybės pasipuošti gana retos, bet bent jau prieš veidrodį pačiai sau :) Gražiai dabar atrodau, tie drabužiai, kuriuos jau buvau atidėjusi tam laikui "kai suplonėsiu", pasidarė puikiai tinkantys. Fainai, tik per daug nesidžiaugiu, nes po to, kai truputėlį apvalesnė pasidarau, nuliūstu. O man šiaip patinka mano apvalumai ir šiaip jaučiuosi sveika ir stipri :) Prisimenu, kaip tu vis džiaugdavaisi, kad tavo žmonelė sveika ir sportiška. Sakydavai, "oi, kaip man pasisekė". Toks buvo atvėjis, kai bėgom iki stotelės kaime ir jau mažai trūko, kad nepaveluotumėm į autobusą. Turbūt daugiau nei kilometrą skriejom su vėjeliu, o juoko buvo pilni žandai ir jautėmės labai faini. Po to sutikome kelias stirnas, kurios prabėgo visai šalia. O tu vis džiūgavai, kad aš labai greita ir t.t. Tikras galiūnas ir pats buvai. Prisimenu kaip per vestuvių viktoriną Kasparas užklausė komandų, kiek tu gali atsispaudimų padaryti. Vieni sakė 40, kiti 60, 70... Nusirengei iki pusės ir pradėjai 20...40...60...80...90? Lyg ties 90 sustojai, nors beveik kiekvieną rytą po 100 padarydavai :) po atsispaudimų pasiėmei gitarą ir sugrojai "žalia žalia". Plaukai tavo buvo pasišiaušę, žandai įraudę, širdys virpėjo, o balsai stengėsi ramiai dainuoti. Eina sau, kaip gera buvo. Sėdėjom ant tėvelio padaryt suolo, o aš tai pakilusi virš debesų iš meilės tau buvau. Net dabar virpu prisiminus, kaip man pasisekė :) Na, po šio rytinio pasitaškymo sekė ašaros ir ilgesys. O vėliau teko važiuoti į Vilnių... studijos prasidėjo... Šiandien iš paskaitų paleido, nes dailės didaktika buvo. Tad nusiųsiu savo diplomus ir tiek. Nuvežiau mašiną į autoservisą, kad stabdžius sutvarkytų. Na, o kadangi iki autobuso dar buvo valanda, o tranzuoti nenorėjau, tad pasivaikščiojau 15km iki namų. Bandžiau eiti pievomis ir arimais, tačiau Širvinta man pastojo kelią, tad teko sugrįžti į plentą. Gera buvo eiti, saulė šildė nugarą, o mintys ir balsas turėjo progą išsilieti. Šiandien mąsčiau apie savo tėvus ir apie save. Nemanau, kad buvau sukurta iš meilės, greičiausiai iš didelės aistros. Kai man buvo 9 metai, tėvai išsiskyrė ir mano idilė sugriuvo. Paauglystėje, na ir dar praeitais metais vis nešiojausi pojūtį, kad nepasirūpino manimi tėvai. Nedavė man to, ko man reikėjo. Ilgą laiką nesupratau iš kur šis jausmas. Ypatingai, iš kur šis jausmas mamai, kuri, kaip pati mačiau, tikrai davė man viską ką galėjo. Visai neseniai, prieš kelis mėnesius, tik pati pilnai supratau, ko vaikui reikia, kad jis galėtų augti pilnavertiškai. Vaikui, reikia mylinčių tėvų, kurie saugotų meilę vienas kitam ir savo vaikams. Vaikui turi būti sukurti namai... Gyvenamoji vieta, kur ir jis būtų kūrėjas, kur jis galėtų viską tyrinėti ir veikti kaip suaugęs. Tuo tarpu suaugusieji turėtų turėti laiko šioms kokybiškoms veikloms. Čia taip trumpai ir per daug nesiplečiant... Na, daug ką aš turėjau, daug ko neturėjau. Tėvai išsiskyrė ir visi laižėmės savo žaizdas. Na, o su Šarūnų (taip dabar vadinu savo tėvą, kuris padėjo man ateiti į šį pasaulį. O tėčiu vadinu savo patėvį, nes taip ir yra mano širdyje) skyrybų metu prisikūrė daugybė nuoskaudų. Nors iš tiesų ir jis darė viską kaip mokėjo geriausiai. Ši savybė yra tokia nuostabi, visi žmonės stengiasi būti geriausiais, kokiais moka. Tik sąmoningumo pritrūksta. Na, štai, tad Šarūnas, tą padarė, ano nepadarė. O šiaip tai šaunuolis, sukūrė dabar šeimą, rado nuostabiai šeimynišką moterį. Dalyvavau aš jų pirmame susitikime. Šarūnas jos iš karto tiesiai šviesiai paklausė "Tuoktis nori? Vaikų nori?" Ir toliau jie laimingai gyveno, na, bent jau facebooke taip atrodo. O kaip ten iš tiesų yra, nelabai ir žinau, bet, atrodo, kad laimingi. O ir aš taikiai su jais jaučiuosi. Nesukelia jie man jokių neigiamų emocijų, džiaugiuosi, kaip dėl visų ir viskas. Gal keista, kad taip, bet man taip gerai. Skirtinguose mes labai pasauliuose gyvename. Nebeįdomūs man tie fitness pasiekimai ir intelektualūs pokalbiai prie vyno ar kavos apie seksualumą arba kitokį -umą. Nei to, nei ano negeriu, o ir į sporto salę eiti nemėgstu. Tai apie ką čia bendrausi? Pasižiūriu nuotraukas, kad laimingi ir fainai. Na, o mamai su tėčiu kažkaip pavyko išsilaisvinti nuo sisteminių dalykų. Pasistatė molinį namuką, sukūrė vaikams namus arba, kaip mėgstu vadinti, "meilės erdvę" ir taip pat laimingi gyvena. Su šiais jaučiuosi artimesnė, ryšys gilesnis. Tu taip pat vis mėgdavai pas juos nuvažiuoti. Ir dabar man pas juos vis gera nuvažiuoti. Ai... Taduk, mylim tave visi labai. O po to kritau į avižų lauką, išsiverkiau ir norėjau tame guolyje pasilikti, Apsikloti šiaudais ir ilgai ilgai miegoti. Tačiau įsijungė draugas protas ir sako jis, kad po to sutems ir gali pasidaryti baisu. O namuose laukia vaikiukai, Taigutę reikia pamaitinti. Neramu jai bus, jei negrįšiu. Gerai, tie gyventojai, atsistojau ir ėjau toliau. Prisiminiau, kai su tavimi ėjome panašiais keliais, o lauke buvo -20 laipsnių. Upeliukai ir ežerai buvo užledėję. Ėjome per kažkokį didelį ežerą, o ledas vietomis skilinėjo ir skleidė garsą, tarsi nutrūkusi gitaros styga. Man buvo baisoka, o tu sakei "Niekis, esu aš kelis kartus įlūžęs..." Tai turėjo mane nuraminti :) Įsikabinau tau tvirčiau į ranką ir toliau klausėmės skylančio ledo garsų, kol pasiekėm krantą. Kyla vėjas. Namuose pilna drabužių primėtyta visur. Pagrojau gitara... Yra tokia daina, kurią vis išgirstu per radiją ir ji man labai patinka, tai Bryan Adams "Inside Out". Per youtubą nelabai klausosi, o štai važiuojant, oi kaip gerai :) Mylimasis, kartais turiu jau stipriai susikaupti, kad pajusčiau tavo apkabinimą. Mes tiek daug nugyvenome kartu, tiek daug skirtingų etapų. :) Bučkis, Myliu, Milda Lomanienė :) Labas :)
Dar nežinau apie ką šis laiškas šiandien bus. Tad tiesiog pradėsiu nuo pradžių. Šeštadienio rytas. Pabundu ir vėl laiminga ir vėl laimingai sveikinu žemę ir dalinu šypsenas. Veikti nelabai ką norisi, tačiau tikrai žinau, kad kažkas atvažiuos. O jei būčiau žinojusi, kad neatvažiuos, tai atsigulčiau kur ramiai ir stebėčiau dangų. O bet tačiau, mano tinginystei nebuvo vietos. Pirmasis atėjo kaimynas Petras, nešinas dviem krepšiais - vienas buvo pilnas raudoniausių obuolių, o kitas saldžiausių kriaušų. Pasidalinome švelniais žvilgsniais ir tai buvo pradžia. Po keliolikos minučių atvyko Ieva su Rapolu. Žinojau, kad jie atvyks. Jie nei skambino nei rašė, tačiau tiesiog žinojau. Su jais pasodinome kelis augalėlius ir keliavome į pomidorų džiungles arba šiltnamį. Darbai prasidėjo, nuraišiojome virveles ir atvyko Tomas, kuris didelę dalį rulonų pats vienas nurideno iki daržų. O Rapoliukui šiltnamio aplinka jau buvo pakankamai ištyrinėta, tad teko keisti aplinką, nukeliavom vidun, kur ruošėm kriaušes džiovinimui. Atvyko Virginija ir Arvydas, o Ievutę su Rapoliuku išlydėjome. Vyrai pradėjo raškyti obuolius ir iki visiškos tamsos nurinko dvi obelis. O aš su Virginija pilnai sutvarkėme šiltnamį ir truputėlį aptvarkėme braškes. Prisisvajojau apie daržus, kaip būtų faina viską įrėminti lentomis ir pasidaryti takelius. O po to prisiminiau, kad kai užsiplešiu per daug, tai nieko nebenoriu daryti. Tai ir paleidau. O šiandien vyrukai nurinko paskutinę papinką ir paruošė pilnai vieną daržą, tuo tarpu aš išravėjau laukinių pomidorų lysvę. Daug padarėm, labai daug. Dabar kūnas toks visai išvargęs, o būsena lengva. Arvydas šiomis dienomis mus maitino žaliavalgiškais torčiukais, o aš pridžiovinau sveikučių sausainukų ir duonelės. Prisivalgėm obuolių, kriaušių, aviečių. Šiandien dar ir medetkas, bei kaliandras nurinkau. Medetkos labai lipnios. Pakūrenau krosnelę, tad namuose labai šilta ir jauku. Naktį sapnavau, kad kūrenu pečiuką, tik sklasčio buvau neatidariusi, tad dūmais prisipildė kambarys. O mama man sapnuose pasakė, kad aš pastorėjau. O Tomas sapnavo, kad valgė mcdonalde, čia tokie tęstinumai. Kad ir truputėlį nesąmones sapnuoju, tačiau gera sapnuose, net jaučiu kaip vėl norisi į sapnų karalystę. Virginija truputėlį papasakojo apie daržininkavimą. Pasirodo, ji nuo vaikystės daržuose, tad praktikos ir suvokimo daug. Išvadas pasidariau paprastas, jei toks žmogus kaip aš, sugeba susitvarkyti daržuose, tai visi tai gali :) Su daržais aš niekad niekad nesu turėjusi jokios patirties. Kai pas tetą nuvažiuodavau mokintis matematikos ir visos jos palangės buvo nusėtos pomidorų ir paprikų sodinukais, man tai nesukeldavo jokių emocijų, nors matydavau kokį džiaugsmą jai tai kelią. Ne, man buvo daug maloniau skaityti Dostojevskį Coffee Inn'e arba lankytis parodose ŠMC... O daržai...Kam jie? Dabar taip viskas pasikeitė. Man norisi matyti save kaip žmogų, kuris sugeba sau užsiauginti maisto. Tačiau, psichologija taip greitai nesikeičia, o prižiūrėti daržus yra didelis darbas ir daug sudėtingų procesų ten vyksta. Tad reikia pradėti mažais žingsneliais. Prisimenu, kai buvo mano pirmoji rimtesnė pažintis su daržais, tai tu šioje pažintyje dalyvavai. Su dideliu entuziasmu aš ateidavau į daržą, nusiteikus nuravėti visą lysvę ir ją užsėti. Po maždaug 20 minučių mano entuziasmas baigdavosi, darbas pasirodydavo sudėtingas ir be galo nuobodus. O tu man sakydavai, tai pailsėk, tiesiog pabūk ramiai. Savęs versti nereikia. Tad aš atsisėsdavau ant rąstelio ir žiūrėdavau kaip tu toliau kapstaisi. Tu dirbdavai, aš megaudavausi saulute ir apie ką nors šnekučiuodavomės. Po keletos ar keliolikos minučių aš ir vėl prisijungdavau. Taip po truputėlį prisijaukinau šią veiklą. Šią vasarą net ištisas dienas galėdavau maloniai praleisti darže. Žinoma, mūsų daržai buvo labai dideli, visai nepritaikyti pradžiamoksliui. Pradėti būtų gerai su keturiais kvadratiniais metrais, kuriuos tikrai sugebėsi įsisavinti, o ne su dviem arais. na, bet aš turėjau tave, tad man galiojo kitos taisyklės. Šį savaitgalį dirbti buvo taip pat be galo malonu. Galiu net ir viena kapstytis darže, kai aplink zuja žmonės. Kažkaip gera, ruošiu braškes ir girdžiu kaip Tomas su Arvydu šnekučiuojasi ir man taip gera, taip malonu, o vakaruose leidžiasi raudona saulė, bei uodai darosi įkyresni. Kai būnu viena sodyboje įsijausti į darbus būna truputėlį sudėtingiau. O kai darbus darau kartu su Virginija ar Ieva, tai net nejaučiu, kad dirbu. Tiesiog būnu džiaugme su žmogumi ir dar kažką nuveikiu. Labai fainai. O kokie nuostabūs žmonės. Kažkaip visi tokie faini, kad mm! Haha, na, bet tikrai, žiūriu aš į juos visus, jaučiu ir širdis džiaugiasi. Tik labai labai noriu, kad jų svajonės pildytųsi, kad galėtų jie gyvenimą kurtis tokį, kokio nori. Lai viskas būna harmoningai ir darniai. Lai kuriasi. Prisiskaičiau šiomis dienomis Trockio. Tai žinai, visai nieko jis man. Dvi idėjas išskirčiau, kurios man labai patiko, tai pirmoji, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, o antroji, kad pirmiausia reikia susitvarkyti savo žemiškąją būti prieš pradedant spręsti psichologinius ir dvasinius dalykus. Tad pirmiausia sprendžiant santykius šeimoje, reikėtų pasižiūrėti ar pakankamai prižiūri savo kūną, mintis, savo namus. Gal kur nors namuose vis dar vyksta remontas... Ar atlieki savo vaidmens (sesers, žmonos, motinos) pareigas? Na, ir dažniausiai, kai tikrai išsprendi šiuos dalykus, išsisprendžia ir sudėtingesni klausimai. Kodėl aš nelaiminga vienokiame ar kitokiame santykyje? Tada pradedame labiau save girdėti, pradedame sugebėti įsiklausyti ir į save ir į kitą. O šiaip dėl santykių, tai man labai patiko, Taduk, kad mes viską darydavome kartu. Visada dalinomės vienu pasauliu. Manau, kai šeima didžiąją dienos dalį praleidžia skirtinguose pasauliuose (darbuose, veiklose), tai vakare užtenka laiko tik susiderinti, o ne giliai išjausti vienam kitą. Tai va, gerai, kad tu tą supratai prieš mane ir pasiryžai dirbti kartu mokyklėlėje. Ačiū :) O žmonėms supantiems mane, tai didelis Jums ačiū. Palaimoje gyvenu, kad turiu su kuo taip atvirai ir paprastai būti. Ačiū. Jaučiuosi, kad visada galiu būti savimi, kad ir kokia bebūčiau. O dabar tikrai būnu visokia ir kartais tos mano būsenos būna sunkios, tačiau jūs jas priimate. Priimate ir šviesią ir tamsią, drumzliną ir švarią. Ačiū :) Po šio savaitgalio jaučiuosi atsigavusi. Daržuose besikapstant radau kelis sutrunijusius rąstus. Jausmas buvo, tarsi tave būčiau radus. Tiesiog tie rąstai paguldyti taip Tadiškai, dar tavęs tiek daug čia, gera tave čia rasti. Su ąžuolėliu kiekvieną dieną pabendrauju, magnolijai taip pat skiriu dėmesio, kad nesijaustų pamiršta. Keista, kad tu tame ąžuole. O aš, žinai, vis dar su tavimi. Kalbuosi su tavimi kiekvieną dieną. Visai neseniai net buvau supykusi ant tavęs. Nebeprisimenu dėl ko... Gal dėl to, kad išėjai... Bet keista buvo ant tavęs supykti. Tiesiog keista. Kai pykstu, tai būna noras kažką pakeisti. Tarsi būtų įmanoma, kad tu sugrįžtum... Tai va, gyvas dar tu many. Dar labai arti. Myliu tave, mylimasis. Man taip gera kitiems pasakoti koks tu fainas... kaip mes vienas kitą mylėjome. Labai gera, tarsi turėčiau dar vieną progą tai išgyventi. Šiandien paleiday vyrukams tavo kurtas dainas. Gera girdėti tavo skambesius namuose. Net pereina per kūną, o gal tai tu... Miegmaišį jau persinešiau iš pievos į pavėsinę, nes vakarinė rasa labai nemaloniai viską sudrėkina. O pavėsinėje irgi gerai. Dangaus viso nesimato, tačiau vakar mačiau raudoną mėnulį. Artėja pilnatis. Šalnos prasideda. Labanaktis, mylimas Tadai Aš su tavimi ir tavo Milda |
Archives
July 2020
|